Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-20 |
Tarptautinėje šiuolaikinio meno parodoje „Triukšmo vartai“, iki lapkričio 22 d. eksponuojama Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose bei Klaipėdos pilies muziejaus bokšte, – ir miesto ritmas, ir tyli gamta, ir statybų bei karo griuvėsiai, kurie pažymi Klaipėdos ir Suomijos miesto Kotkos praeitį bei dabartį. Tačiau tai, be ko neapsieina nė vieno miesto gyvenimas ir ką nurodo parodos pavadinimas, yra garsas: uosto gausmas, statybų bildėjimas, elektroninės muzikos pulsas, popieriaus fabriko ūkas, deginantis karštis ar visiška tyla. Šioje parodoje triukšmas atsiskleidžia kaip miesto pilkasis kardinolas, o kai kurios nuorodos nuveda į buvusią Klaipėdos avangardinės kultūros ir reivo sceną. Tai pirmasis parodų ciklo, kurį užsakė bendradarbiaujantys Kotkos ir Klaipėdos miestai, renginys.
Žvelgiant į KKKC Parodų rūmų langus iš lauko pusės, atrodo, kad jie virtę į naktinį klubą, o pro tuos pačius langus žiūrint į lauką, makabriškoje raudono filtro šviesoje vyksta statybos, kurios nėra jokia meno instaliacija – tai realiai naujai Klaipėdos senamiestyje dygstantis pastatas su visu savo vyksmu: neperlipamais apkasais, ribojančiaisiais kelio ženklais, statybininkų apvaliais šalmais ir geltonomis liemenėmis, o fone beveik tykiai bilsnoja kūjai ir plaktukai. Tykiai, nes iš tiesų visi čia dirbantys ir gyvenantys žmonės jau yra prie šio bilsnojimo pripratę.
Naktinis gyvenimas kaip kūniška patirtis ir laisvė nuo sistemos
Statybos ir naktinis Klaipėdos gyvenimas tapo šios parodos dalimi. Statybos – čia ir dabar, o naktinis gyvenimas – beveik prieš 30 metų, kai Klaipėdoje buvo populiari avangardinė kultūra ir reivo scena. Per parodos atidarymą šios scenos atgarsius priminė legendinė to meto didžėjė Ana Maslenkova (DJ A/One Ear Stereo), o nuodugniau šiuolaikinį naktinį gyvenimą parodoje tiria menininkė Dijuota Žilytė.
Jos instaliacijoje „Aš esu diena, pranokstanti naktį, aš esu naktis, pranokstanti dieną“ (I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day, 2026) garsas juda tarp stiklo objektų ir fiziškai juos veikia: stiklas pradeda rezonuoti su garsu, jam atsako, trosai dreba, o skystas metalas įgauna vidinę pulsaciją. Garsas tampa kūrinį išjudinančia jėga. Instaliacija tampa jautria pereinamųjų būsenų erdve.
„Mane domino ne intensyvus klubinis vizualumas ar jo atkartojimas, artefaktų naudojimas, o po intensyvios patirties liekantys jausminiai likučiai – garsų spengimas, jautrumas, nusinulinęs kūnas, tuštumos pojūtis, – teigia parodos menininkė. – Čia į viršų iškeliamas garsas kaip fizinė viską drebinanti ir erdvę užpildanti jėga.“
D. Žilytės meninėje praktikoje reivas tapo pagrindine kūrybos ašimi: „Nakties kultūrą suvokiu kaip sąmoningą, alternatyvų būdą, leidžiantį ištrūkti iš psichopolitinio mechanizmo, kuris skleidžiasi brutualiame globalių geopolitinių įtampų bei krizių fone. Reivas tampa tarsi trumpalaikė laisvės prošvaistė, kuri nors ir spaudžiama už mus didesnių jėgų, geba sukurti neprognozuojamus, autentiškus ir negrįžtamus įtrūkius mus kontroliuojančioje tikrovėje.“
Garsas kaip techno-poetinis eksperimentas
Tuo tarpu kitas parodos menininkas Donatas Norušis atsisako sau klijuoti didžėjaus etiketę ir save poetiškai vadina „skulptoriumi, mąstančiu per garsą“ bei kuriančiu naujas garso formas.
Per parodos atidarymą vykęs jo performansas „Surface Level” yra vienas iš pavyzdžių, kai įrėžti žemo dažnio tonai gintarui suteikia tam tikrų filtro savybių, mat būtent iš gintaro paviršiaus jis išgavo neįprastus žemo dažnio tonus, kurie savotiškai priminė duslų, aritmišką širdies plakimą. Šis „plakimas“ neegzistuoja švariose skaitmeninėse garso bangose.
Apibrėždamas savo kūrybą D. Norušis kalba apie techno-poetinį laiką, kuris, priešingai nei gali suponuoti pavadinimas, nenurodo į technomuziką: „Techno-poetinį priėjimą apibūdinčiau kaip kūrybinį procesą, kuriame technologiniai veiksmai tiesiogiai formuoja kūrinio idėją, o idėja daro įtaką technologiniams sprendimams. Šis dvipusis eismas kartais išsivysto į sudėtingą intersekciją ar net kamštį, tačiau būtent pasakojimus, kylančius iš techninių priemonių naudojimo ir idėjos santykio, vadinčiau techno-poezija.“
Parodoje „Triukšmo vartai“ taip pat galima išvysti jo laikiną skulptūrą „Slinktis“ (Skintight), kuri yra apie kintančią formą. Ant metalinio karkaso pakabintas audinys turi įsiūtas vandens kišenes, o gravitacija pamažu ištraukia iš jo tai, kas suteikia svorio. Medžiaga tempiasi, deformuojasi ir tolsta nuo pirminio savo pavidalo.
Baltasis miesto triukšmas
Dar viena menininkė, parodoje tyrinėjanti garsą, yra architektė Gerda Antanaitytė. Studijuojant architektūrą jai vis kildavo klausimas, ar tikrai pastatai turi tik vizualinę raišką? Taip ji priėjo prie garsinio projekto, kuriame buvo daroma prielaida, kad prisiminimus galima kolekcionuoti ne tik nuotraukomis, bet ir garsais, o netrukus atsirado ir projektas „Tylos signalai“ (Deaf Drops), pristatomas parodoje „Triukšmo vartai“.
Tai socialinio sąmoningumo eksperimentas, skirtas atkreipti dėmesį į nematomą miesto triukšmą ir jo poveikį žmogui. Menininkė kurį laiką gyveno ir mokėsi Barselonoje, kur ir buvo kuriamas projektas „Tylos signalai“. Tai turėjo būti viešosiose erdvėse įrengti sensoriai, fiksuojantys žemo dažnio vibracijas ir paverčiantys jas žmogui girdimu formatu. Maži įrenginiai turėjo būti sumontuoti Poblenou rajono, Barselonoje, kaminuose ir konvertuotus garsus transliuoti vietos gyventojams.
Nors projektas taip ir liko projektu ir tikrovėje nebuvo įgyvendintas, pats sukurto garso pojūtis yra galingas – jis pereina per krūtinę ir apima visą kūną. Menininkė teigia, kad norėjo atkreipti dėmesį į tikrąjį miesto garsų poveikį žmogaus kūnui. Dažnai nuolatinis garsinis miesto fonas tampa tiesiog baltuoju triukšmu, kurio nebegirdime, tačiau jis veikia kitaip nei jūros ošimas, kuris artimas žmogaus širdies dažniui ir todėl yra malonus.
Parodą „Triukšmo vartai“ galima pamatyti iki lapkričio 22 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose, Didžiojoje Vandens g. 2, ir Klaipėdos pilies muziejaus bokšte, Priešpilio g. 2. Parodos lankymas yra mokamas.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą