Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-20 |
Nors sovietmečiu buvo nustatytas maksimalus plotas, galėjęs tekti vienam žmogui, tačiau, kaip ir įprasta, buvo lygesnių už lygius, kurių statusas buvo įtvirtintas ir valdžios sprendimais. Taip pat – ir Klaipėdoje.
Apie šias ir kitas 1952-ųjų uostamiesčio gyvenamojo fondo realijas – dar viename „Atviros Klaipėdos“ rašinyje, parengtame pagal Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus, dabar saugomus Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.
Saugumiečiai gavo sklypų
Tų metų rugpjūčio pradžioje VK nusprendė patenkinti Valstybės saugumo komiteto prašymą ir paskirti jam gyvenamojo namo statybai 0,15 ha ploto sklypą ties S. Daukato ir Sodų gatvių sankryža. Komiteto valdybos viršininkas buvo įpareigotas tokias statybas pradėti 1953-iaisiais.
Nekilnojamojo turto registre nurodoma, kad šiuo metu S. Daukanto g. 35-uoju numeriu pažymėtas daugiabutis buvo pastatytas 1957 metais.
ATNAUJINTA. Šią publikaciją perskaičiusi su tėvais 1959 m. lapkričio pabaigoje į Vokietiją išvykusi ir šiuo metu Brėmene gyvenanti Ulelė Lokys pasidalino, jog šiame name jos šeimai teko gyventi porą metų iki išvykimo.
„Buvome penki žmonės – trys vaikai ir mano tėvai. Kodėl mums buvo leista įsikurti šiame tuomet „moderniajame“ bute – nežinau. Įsikūrėme čia 1957 m. spalio 20 d. Tuo metu tai buvo paskutinis namas gatvėje, buvo planuojama statyti ir kitus namus. Tačiau iki 1959 m. pabaigos jie dar nebuvo pastatyti. Mano tėvui buvo paskirtas konkretus butas tame bloke, jis dirbo buhalteriu baldų fabrike. Butų raktus dalino statybininkas. Jis netikrino, ar žmonės turi teisę įsikurti tame bute. Raktą gaudavai, jei jam duodavai pakankamai „margaryčių“. Mūsų atveju tai buvo keli šimtai rublių. Per ateinančias dienas reikėjo neatidaryti durų nepažįstamiems žmonėms, nes jie galėjo įsikurti bute – tada būtų reikėję dalytis butu su kita šeima. Visgi pas mus įėjo nepažįstamas žmogus, nes jo raktai tiko mūsų buto durims, jis tik suklydo aukštu. Tuo metu butas buvo labai modernus. Jį sudarė du kambariai, virtuvė su mūrine krosnele, vonios kambarys su vonia ir tualetas. Vanduo voniai buvo šildomas katile, kurį kūrendavo mediena. Koridoriuje taip pat buvo įmontuota sieninė spinta. Grindys buvo iš rudai dažytų medinių lentų. Namas turėjo centrinį šildymą. Šildymas veikė labai prastai, nes trūko kuro, dažnai buvo šildoma tik pjuvenomis. Priešais mus gyveno šeima su dukra, bet mes, vaikai, su ja nebendraudavome, nes jų tėvas dirbo KGB, o bendravimas su kaimynais buvo nepageidaujamas. Mums buvo paskirtas butas, nors mano tėvai nebuvo partijos nariai ir tarp jų pažįstamų taip pat nebuvo partijos narių“, – pasidalino U. Lokys.
Gruodį Valstybės saugumo komitetui buvo skirtas ir apie 1000 kv. m ploto sklypas Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 62, kad ji čia pasistatytų 50 vietų bendrabutį-viešbutį. Tokias statybas buvo nurodyta pradėti ne vėliau kaip antrą 1953-iųjų ketvirtį.
Šiais laikais adresą Herkaus Manto g. 62 turi paskutinis prie nuvažiavimo kelio nuo viaduko stovintis dar tarpukariu statytas individualus namas, tad saugumiečių viešbutis greta stovėjo tik iki minėtojo viadukų statybų pradžios XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
Apie tai „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui yra pasakojęs buvęs VK pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas. Pasak jo, prieš pradedant viaduko statybas tame pastate buvo „kažkokios saugumo konspiracinės patalpos“, tad tuometiniams miesto vadovams reikėjo saugumiečius iškelti bei pasirūpinti naujomis patalpomis.
Tą pačią 1952-ųjų gruodžio dieną VK saugumiečiams paskyrė ir dar vieną, apie 3000 kv. m ploto sklypą su jame stovėjusiu likerio ir degtinės gamyklos (buvusio bravoro) sandėliu ties Lenino (dabar – Lietuvininkų) ir Raudonosios armijos (dabar – Šaulių) gatvės kampu, kad pastarieji čia galėtų statyti du gyvenamuosius namus. Kad toks sprendimas taptų kūnu VK dar paprašė apskrities kolegų, jog šie kreiptųsi į LTRS Ministrų tarybą su prašymu išimti minėtąjį sandėlį iš balanso.
Nekilnojamojo turto registre nurodoma, kad šiuo metu Lietuvininkų a. 4 adresą turintis daugiabutis buvo pastatytas 1959 metais. Su juo sujungtas Šaulių g. 27 – 1955 metais.
Vogė čerpes, nusukinėjo algas
1952-ųjų lapkritį VK vėl ėmėsi namų valdybų reikalų. Šįkart konkrečiai dviejų – Nr. 22 ir 35. Jas tikrinę Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkas drg. Jelenevskis ir deputatas drg. Jurgutis domėjosi, kaip buvo atliekami einamojo remonto darbai, registruojami gyventojai ir bendrai rūpinamasi ūkiu.
Išklausęs šių tikrintojų ataskaitos VK konstatavo, jog namų valdyba Nr. 22 atmestinai vykdė einamojo remonto darbus, tad gyventojų skundai dėl jų buvo pagrįsti. Taip pat buvo nustatyta, jog medžiagos remontui nurašomos nepagrįstai. Pavyzdžiui, namo Marių g. 27 stogo plotas siekė 60 kv. m, o apiforminti buvo 180 kv. m ir taip pasisavinta 200 vienetų naujų čerpių. Galiausiai buvo nustatyta, jog dėl nuolatinio girtuokliavimo ir atsakingų asmenų neatėjimo į darbą įvairūs dokumentai čia buvo pildomi vėluojant dvi savaites.
Gyventojai drg. Dubrys ir drg. Jermalovas tikrintojams paliudijo, jog „propiską“, liudijančią apie gyvenamąją vietą, čia buvo galima gauti valdytoją drg. Volkovą pavaišinus degtine. Taip pat buvo nustatyta, kad drg. Volkovas išmokėdavo savo pavaldiniams ne visas algas. Pavyzdžiui, nuo kiemsargės Girgelienės buvo nusukęs 25 rublius ir 50 kapeikų.
„Ūkis apleistas, namų valdytojas tarp gyventojų neturi autoriteto“, – savo sprendime dėstė VK.
Namų valdyba Nr. 35, kuriai vadovavo drg. Sėlenis, remonto darbus vykdydavo, tačiau jos prižiūrimuose kiemuose ir gatvėse buvo fiksuota antisanitarinė situacija. Pats drg. Sėlenis darbe kartas nuo karto pasirodydavo girtas.
„Visi išvardinti faktai apie nepatenkinamą namų valdytojų drg. Volkovo ir Sėlenio darbą liudija apie šiurkščius darbinės disciplinos pažeidimus vykdant savo pareigas, kas yra neleistina mūsų šalyje, vykdančioje XIX suvažiavimo direktyvas ir rodančiai didžiulį rūpestį dirbančiaisiais“, – nurodė VK.
Miesto valdžia nusprendė drg. Volkovą atleisti iš pareigų, o drg. Sėlenį perspėti. Tuo pačiu visos miesto namų valdybos buvo įpareigotos per „trumpą laiko tarpą“ įvesti tinkamą tvarką savo prižiūrimuose plotuose ir iki minimumo sumažinti gyventojų skundų skaičių. O Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkui drg. Jelenevskiui buvo nurodyta imtis pačių griežčiausių priemonių namų valdybų darbuotojų atžvilgiu ir tinginius bei nesugebančius tinkamai dirbti pakeisti patikimais kadrais.
Lygesnių už lygius sąrašas
Gyvenamojo būsto stoka sovietmečiu buvo nuolatinė problema, tad net būdavo nustatomas maksimalus plotas, kuris galėjo tekti vienam žmogui – 9-12 kv. m. Tačiau, kaip ir įprasta, buvo lygesnių už lygius, kurių statusas buvo įtvirtintas ir valdžios sprendimais.
Reaguodamas į LTSR Ministrų tarybos sprendimą „Dėl teisės naudotis papildomu gyvenamuoju plotu“ ir komunalinio ūkio ministro įsakymu, VK baigiantis 1952-iesiems patvirtino 51-os pareigybės, kuriai priklausė tokia privilegija, sąrašą. Tiesa, už plotą, viršijantį 10 kv. metrų, jie turėjo mokėti trigubai didesnę nuomą.
Pirmajame sąrašo dešimtuke buvo beveik tik Komunistų partijos apskrities ir miesto šulai, VK pirmininkas ir jo pavaduotojai, po jų vietos atsirado apskrities laikraščio redaktoriui ir jo pavaduotojui, respublikinių laikraščių korespondentams, apskrities ligoninės vyr. gydytojui ir svarbiausiems jos specialistams, Mokytojų instituto direktoriui. Pirmasis iš paminėtų įmonių atstovų buvo apskrities tiekimo valdybos vadovas. Sąraše galima rasti ir Valstybinio žuvies tresto valdytoją, ir Baltijos laivų statyklos, ir Celiuliozės ir popieriaus kombinato direktorius bei vyriausiuosius inžinierius, Jūrų prekybos uosto viršininką ir taip toliau, ir panašiai. Paskutinis išrinktųjų sąraše buvo miesto prokuroras. Apskrities prokuroras buvo nurodytas aštuoniomis pozicijomis aukščiau.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą