Gegužės 19-ąją, Tarptautinę etikų dieną, minimą norint akcentuoti etikos svarbą šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje, uostamiestyje, Vydūno skverelyje, buvo skaitomos šio mąstyto mintys, mokinių „išverstos” į šiuolaikiškesnę, suprantamą jaunajai kartai kalbą. Skaitytos mintys apie sveikatą, kurios ir linkėjo vieni kitiems šio renginio organizatoriai.

„Vydūnas man atrodo lyg koks Krivių Krivaitis, šventojo ąžuolo ūkanoj pasislėpęs, apmąstymuose paskendęs“, – rašė Vydūno amžininkas, kunigas ir rašytojas Lindė Dobilas.

1868 m. Šilutės raj., Mažiuose, gimė berniukas, vardu Vilhelmas Storosta. Apie savo žemiškosios gyvenimo kelionės pradžią, remdamasis motinos pasakojimais, jis vėliau rašė: „Vaiko laukdama, motina giedodavo šventas giesmes nuo ryto iki vakaro. Vaikas gimė šventadienio rytmetį gaudžiant Verdainės bažnyčios varpams gražiame namelyje, kuris buvo pastatytas sode prie Šyšos kranto. Atsiskyręs nuo motinos kūno, vaikas giliai atsikvėpęs, bet nesušukęs, – apsižvalgęs, lyg kažko klausytųsi, šypsojosi ir tada, akis užmerkęs, miegojo.“

Vydūnas buvo vienintelis, priimtas į pasaulinę rašytojų draugiją – 1925 m. jis tapo PEN klubo nariu. 1940 m. Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau beprasidedantis karas sukliudė tapti jos laureatu.

„Tokia mąstytojo, asketo, pranašo išvaizda nemažai prisidėjo prie to, kad Vydūnas savo viešuose pasirodymuose ar privačiuose santykiuose darydavo tokį teigiamą ir gilų įspūdį, – rašo amžininkai. – Tačiau ta išvaizda atspindėjo visą jo gyvenimą: jis iš tiesų buvo aukštos moralės, doras žmogus, labai susivaldantis, atlaidus, neužgaulus, skaistus. Savo pasaulėžiūrą jis uoliai skelbė, bet taktiškai, neįžeisdamas kitaip mąstančių.“

Pats Vydūnas į šiltus žmonių žodžius ir jo asmenybės aukštinimą atsakydavo esąs vidutinio gerumo žmogus, besistengiantis „savyje visokias vertybes išauginti, kad kitus tam žadintų“.