Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-19 |
Baigiantis 1925-iesiems Lietuvos valdžios dėmesio centre ir vėl atsidūrė nuolatiniu galvos skausmu buvusi Klaipėdos bendrovė „Rytas“.
Ji buvo įsteigta dar iki Klaipėdos krašto tapimo Lietuvos dalimi – 1921-ųjų vasario 9 d. Pasak istoriko Juliaus Žuko, bendrovę įsteigė grupė lietuvių, ketinusių užsiimti spaustuvės ir leidybos verslu bei svarbiausiu tikslu laikiusių lietuviškos orientacijos laikraščio leidimą vokiečių kalba.
„Bendrovė savo raštinę atidarė tame name, kur jau pirm jos pirmąsias savo gyvenimo dienas buvo praleidusios senesniosios lietuvių bendrovės „Laima“ ir „Lietuvių Bankas“ (šiandien „Tautinis Lietuvių Bankas“), būtent: Liepojos g-vė 5, savininkas A. Braks, kurs ir pats visų trijų bendrovių steigime dalyvavo. Tų pačių (1921) m. birželio mėnesį su „Lietuvių Banko“ ir „Lietuvos Prekybos ir Pramonės Banko“ pagelba bendrovė nusipirko Turgaus gatvėje buvusiojo viešbučio namą. Tuojau, dalį to namo atitinkamai perdirbinusi, čia įrengė spaustuvę, kuriai mašinos ir visas reikalingas įrengimas tuo tarpu buvo nupirkta. Metų pabaigoje spaustuvė jau pradėjo dirbti. Likusi didesnioji namo dalis ir toliau buvo naudojama viešbučiu. Nuo 1921 m. liepos mėn. 1 d. į „Ryto“ bendrovę įsiorganizavo buvusioji „Spaudos“ draugijos spaustuvė Tilžėje (Buchdruckerei Pawlowski). Iš jos padaryta „Tilžės Skyrius“. <…> Nuo 1922 m. „Ryto“ spaustuvėj buvo spausdinamas dienraštis „Prūsu Lietuviu Balsas“, kurs 1919 m. sausio m. buvo pradėjęs eiti Tilžėje, o paskiau atkeltas į Klaipėdą. Bendrovei tokiu būdu nuolat augant, atsirado reikalas ją pastatyti ant tvirtesnio teisinio pagrindo. Narių susirinkimui sutikus, nuo 1922 m. liepos mėn. 1 d. priimta naujas statutas, bendrovė paversta akcine, pamatinis kapitalas, 9.000.000 markiu, padalytas į 4500 akcijų po 2.000 markių“, – tarpukariu rašė savaitraštis „Verslas“.
Anot J. Žuko, „Rytas“ į akcinę bendrovę buvo reorganizuotas Lietuvos vyriausybės lėšomis.
1923-iųjų gruodžio viduryje „Ryto“ akcinis kapitalas buvo padidintas 260 tūkst. litų ir pasiekė 710 tūkst. litų.
1925-ųjų pradžioje ši bendrovė raštu kreipėsi į premjerą Antaną Tumėną ir dėstė, kad 1923 metais „Centro Vyriausybei pareikalavus“ perorganizavo „savo technikinį skyrių / spaustuvę / laikraščiams leisti“ ir įsigijo „visokių didelių ir brangių mašinų“, o neturėdama „senojoj savo troboj gana vietos“ esą buvo priversta pradėti statyti spaustuvei „naują trobą“.
„Tam reikėjo suvartoti daug pinigų, kame ir Centro Vyriausybė pagelbėjo, paimdama iš mūsų 2200 akcijų po 100 litų. Nežiūrint to, ypač per naujosios trobos statymą, užsitraukėme iš privačių bankų dar gana didelių skolų, už kurias reikia mokėti dideli nuošimčiai, nes Emisijos Bankas lietuvių firmoms principialiai didesnių sumų neskolina. Turėdami visoms mašynoms darbo, vadinas spausdindami kaip ligšiol laikraščius, vis tiek su laiku šiaip taip susitvarkytume. Bet jeigu laikraščių neturime, tai pačios didžiosios ir brangiosios mašinos stovi be darbo, o per tai pasidarantieji nuostoliai neišvengiamai bendrovę veda į bankrotą. O to tūli ką tiktai laukia. Nes „Rytas“ iš pat pradžios būdams lyg kokia lietuviškosios ir valstybiškosios idėjos tvirtovė ir simbolis, visiems tos idėjos priešininkams buvo nei koks dagis akyje“, – aiškino bendrovė ir „labai prašė“ premjero palikti jai užsakymus spausdinti laikraščius „arba bent jų neišduoti kitur“ su ja nepasitarus.
Baigiantis 1925-ųjų liepai „Lietuvos žinios“ skelbė, kad nauji „Ryto“ rūmai Šaulių ir Simono Dacho (2026 m. – Simono Daukanto) gatvių kampe „nuosavame žemės pleciuj jau pastatyti“.
O tų metų gruodžio 9 d. Vyriausybė, išklausiusi finansų ministro Petro Karvelio pranešimą apie „Ryto“ bendrovės padėtį, nutarė „pavesti Finansų ministeriui bendrovę paremti suteikiant jai paskolą ir padaryti pastangas, kad perrinkus valdybą ir tarybą, sumažinus akcinį kapitalą senųjų akcininkų sąskaiton ir likviduoti Tilžės skyrių ir viešbutį“.
Visgi tikriausiai paskola nelabai ką pagelbėjo, nes 1927-aisiais bendrovės akcininku tapęs buvęs premjeras, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos politinis architektas Ernestas Galvanauskas vėliau rašė, kad jos ūkinė padėtis tuo metu buvo „nepaprastai sunki“.
Ir tik 1929 m. balandžio pradžioje „Lietuvos žinios“ paskelbė, kad „bendrovė „Rytas“ ilgai laikiusi puikų viešbutį, ekonominiais išskaičiavimais pardavė prekybininkui Jahn“, kad galėtų praplėsti ir patobulinti savo spaustuvę ir knygyną.
„Už jį gautais pinigais žymi skolų dalis padengta ir įrengta bendrovės namuose keletas krautuvių, nešančių geras nuomas“, – apie šį sandorį rašė „Verslas“.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2026 metams skyrė 12 000 Eur paramą
Anouomet vyriausybė parėmė lietuviškų laikraščių leidybą, spaustuvę užsakymais pamaitino. Šiandien gi — visi (tie du dar vos kvėpuojantys) Lietuvos dienraščiai spausdinami Lenkijoje. Likę savaitraščiai ir kiti mažuliukai — Kretingoje. Dar keli — Vilniuje. Vyriausybė nūnai kitokia, jai spaudos ir laisvo žodžio reikalai turi kitą reikšmę.