Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-13 |
Prieš šimtą metų tuometinė Lietuvos valdžia nusprendė, kad ugdyti jūrinius kadrus savo šalyje neverta. Tai nulėmė, kad tokia mokymo įstaiga tarpukariu Lietuvoje taip ir neatsirado, o XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pagaliau sukurto jos prekybos laivyno pagrindu tapo užsienyje mokslus ir praktiką įgiję jaunuoliai.
Istorikas Romualdas Adomavičius savo magistriniame darbe „Lietuvos jūrų prekybos laivynas 1921-1940 metais“ rašo, jog Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) pasiūlymu prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos, rengusios statybos, mechanikos ir elektros sistemų technikus, 1923 m. rudenį buvo įkurtas Jūrų skyrius, pavaldus Susisiekimo ministerijai. Būtent šiuose kursuose jūreivystės pradžiamokslį išėjo pirmieji nepriklausomos Lietuvos jūrų kapitonai. Tuomet jaunuoliai į Jūrų skyrių stojo paveikti spaudoje skleistos jūrinės propagandos. Skyriuje, šalia įprastų technikos mokyklos disciplinų, jiems navigaciją, astronomiją, lociją, takelažo darbus ir jūrinę praktiką dėstė LJS nariai.
Vienas iš ten besimokiusiųjų, nuo Utenos kilęs Mykolas Limba vėliau rašė: „Jūrininkystės dalykus mums dėstė […] buvę jūrininkai. Mokslo priemonių Jūrininkų skyrius neturėjo. Mokytojai atsinešdavo savo chronometrus, kompasus, sekstantus. Apie susipažinimą su praktikos darbais nebuvo ir kalbos“.
Venantas Butkus knygoje „Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos perspektyvoje“ rašo, kad kapitono Aleksandro Azguridžio vedamas jūrų praktikos kursas apsiribojo jūreiviškų mazgų rišimu ir panašiais „bocmaniškais“ mokslais, pasiirstymu Nemune.
„Dėstytojai ir patys kursantai suprato, kad be praktinių užsiėmimų jūroje parengti kvalifikuotų jūrininkų neįmanoma. 1924 ir 1925 metų vasaras kursantai praleido prie jūros Klaipėdoje, kur darbavosi uosto darbų valdybos laivuose (pvz., žemsemėje Jūra) ar locų įstaigoje. Gyveno jaunuoliai Kuršių nerijoje Kopgalio forte, kur dabar įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus. Pranas Šaltenis laiške namiškiams gyvenimo sąlygas apibūdino taip: „Iš rytų pusės miestas, iš vakarų – jūra. „Ziuderšpico“ forto sienos – trimetrinio storumo mūras. Aplink žaliuoja pušynėlis, ir jūra be perstojo varo ir varo prie molo savo bangas. Pragyvenimui gaunam tik po vieną litą dienai iš Jūrininkų sąjungos.“ Tik keletui jaunuolių pavyko savarankiškai susirasti vietas vokiečių ar kituose garlaiviuose plaukti pavieniais reisais. Noras gauti būtiną jūrinės praktikos stažą, įgalinantį tęsti jūreivystės mokslus, kuriuos baigus suteikiama licencija vadovauti jūrų laivams, buvo didelis, tačiau Lietuvoje nebuvo mokomojo laivo, taigi ir galimybės siekti jūrininko išsilavinimo. Kauno Jūrų skyrius po pirmosios laidos buvo uždarytas, nes negalint suteikti praktinių jūreivystės žinių specializuota mokymo programa neteko prasmės“, – straipsnyje „Jūros pašaukti. Lietuviai didžiųjų burlaivių laivyne 1925-1939 metais“ rašo R. Adomavičius.
Minėtuosius jūreivių kursus po dvejų metų baigė vienintelė 16 kursantų laida (įstoję buvo 33 jaunuoliai).
„Jaunuoliai, baigę dviejų metų teorinį kursą, atsidūrė aklavietėje, nes neturėjo kur atlikti praktikos. Klaipėdoje veikusios akcinės laivininkystės kompanijos nenorėjo priimti jūros nemačiusių praktikantų ir mieliau samdė kitų šalių jūrininkus“, – rašo V. Butkus.
Pasak jo, į susisiekimo ministrą Balį Šližį raštu buvo kreipęsi ir patys moksleiviai, spręsti jų praktikos klausimą prašė ir LJS, ir Aukštesniosios technikos mokyklos direktorius Julijonas Graurogkas.
1925 m. balandžio 10 d. Kaune įvyko LJS komisijos posėdis, kurio metu buvo svarstomos savarankiškos jūrininkų mokyklos steigimo ir nuosavo mokomojo laivo įsigijimo galimybes.
„Bendromis Lietuvos jūrininkų sąjungos ir Aukštesniosios technikos mokyklos pastangomis buvo parengtas Jūrininkų mokyklos, kuri turėtų būti perkelta į Klaipėdą, projektas. Susisiekimo ministerijai pasiūlyta nupirkti mokomąjį burlaivį, kuriuo plaukiotų šios mokyklos mokiniai“, – rašė V. Butkus.
„Sumanymas įsigyti burinį laivą mokiniams praktikuotis yra geras“, – atsakė ministerija ir buvo pasiruošusi šiam tikslui skirti pusę milijono litų.
Pasak V. Butkaus, pradėjus ieškoti tinkamo laivo, savo pasiūlymus atsiuntė keliolika firmų iš Švedijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių. Iš buvusių jūrininkų sudaryta komisija atidžiai juos nagrinėjo ir parengė mokomojo burlaivio nulinio išlaikymo sąmatą. Tačiau Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomas Ministrų kabineto reikalų vedėjo raštas susisiekimo ministrui byloja, kad 1925-ųjų rugpjūčio 25 d. Vytauto Petrulio vadovaujama Vyriausybė, apvarsčiusiu jūrininkų mokyklos klausimą, „nusistatė“ tokios įstaigos nekurti, o „ruošti jūrininkus užsienio mokyklose, duodant jiems stipendijas“.
Anot R. Adomavičiaus, XX a. 3–4-uoju dešimtmečiais, kai nepriklausomos Lietuvos jaunuoliai žengė pirmuosius žingsnius jūrininkų pasaulyje, jūrų bangas skrodė paskutiniai prekybos burlaiviai, kuriuos baigė išstumti garlaiviai. Išsilaikyti ir gauti pelno sugebėjo tik didelį krovinių kiekį gabenantys trijų ir keturių stiebų barkai, kurių savininkai už tam tikrą mokestį į įgulas priimdavo mokinius – būsimus jūrų karininkus garlaiviuose. Vyravo nuomonė, kad plaukimas vėjo nešamu laivu ir jame patiriami išbandymai – geriausia praktika prieš tampant profesionaliu garlaivio jūreiviu – šturmanu ar kapitonu. Daugelyje Europos valstybių jūrininko stažui kelerių metų praktika burlaivyje buvo privaloma.
„Tuo metu visame pasaulyje egzistavo bendra nuomonė, kad tik buriniame laive jūreivis gali patirti visus tuos sunkumus, kurie arba užgrūdina žmogų, dar labiau suriša jo likimą su jūra, arba visam laikui juos išskiria. Kelių mėnesių plaukiojimus, sunkias gyvenimo sąlygas išlaiko tik tvirčiausi ir labiausiai mylį jūrą“, – rašė M. Limba.
Pasak R. Adomavičiaus, 1925 m. rudenį Lietuvos atstovui Suomijoje Jurgiui Savickui pavyko susisiekti su paskutiniu stambiu burlaivių savininku jūrų kapitonu Gustafu Eriksonu, kuris sutiko priimti jaunuosius lietuvius į savo laivus, mokant daugiau nei 3000 litų metinį mokestį už kiekvieną. Anot V. Butkaus, Lietuvos valdžia iš anksto sumokėjo G. Eriksonui už kiekvieną mokinį po 1500 litų kaip užstatą, kad jie nepasibaigus praktikai nepasitrauks iš laivų.
Prieš išvykdami Suomijon, Jūrų skyriaus moksleiviai turėjo Susisiekimo ministerijai pasirašyti tokį pasižadėjimą: „Už suteikimą lėšų mokslui užsieny mokomajame laive šiuo pasižadu: 1) be Ministerijos paliepimo nepertraukti mokslo mokomajame laive ir tęsti jį ne mažiau trejų metų; 2) Ministerijos pareikalavimu tuoj grįžti Lietuvon ir už kiekvienus mokomajame laive mokslo metus atidirbti valdžios skirtoje vietoje pusantrų metų“.
„Susitarta su Suomijos mokomų burinių laivų bendrove Eriksson, į kurią 1925 metais, lapkričio mėn. išsiunčiama pirmoji jūrininkų stipendininkų grupė iš 14 asmenų. Šie visi asmens jau jūrininkystės skyriuje buvo baigę po du kursu. Iš šių 14 žmonių 10 sėkmingai baigė praktišką ir teoretišką jūrininkystės mokslą, išlaikydami kvotimus Suomijos Navigacijos Institute. Du žuvo jūrose, kiti du pasirinko kitokias profesijas ir pasiliko užsienyje. Mokslą baigusieji 1930 metais sugrįžo į Lietuvą, jau kaipo diplomuoti jūrininkai su teise būti laivų vadais, bet nerado galimybių dirbti savo specialybės srity“, – 1937-aisiais žurnale „Jūra“ rašė L. Kdrcks.
Tuo metu K. Pauža 1939-aisiais žurnale „Mūsų jūra“ minėjo kiek kitokius skaičius. Pasak jo, iš 16 išvykusių į Suomiją „vienas jų mirė Vokietijoje, Hamburgo miesto ligoninėje, du jūrų bangų nuplauti prie Ugnies žemės, du, stovint laivui prie Zelandijos krantų, pasiliko Zelandijoje ir vėliau vienas išvyko nuolat apsigyventi pas savo gimines į Šiaurės Ameriką“.
„Vienas iš jų, Šaltenis, baigęs mokyklą, mirė Lietuvoje. Taigi, pirmieji mūsų žingsniai jūrinio personalo paruošime davė devynis diplomuotus jūrininkus“, – rašė K. Pauža.
Lietuvis Bronius Krikštopaitis, susipažinęs su mokymo sistema buriniame laive, atsiminimuose rašė: „Kviesdamas į laivus kadetus, Eriksonas turėjo išleidęs brošiūrą, kurioj buvo suminėti jo mokomieji burlaiviai ir mokomųjų dalykų programa. […] Iš tikrųjų pavieniai į laivus atėję kadetai jokių teorinių žinių neįsigijo ir, neturėdami užnugario, atlikę kelių metų plaukiojimo praktiką, tyliai išeidavo į jūrų mokyklas. Su mumis buvo kitaip, nes mus į laivus pasiuntusi Lietuvos valdžia privertė Eriksoną ištesėti savo brošiūrose duotus pažadus. Taip kelionės metu pirmasis šturmanas […] supažindino mus su astronomija, navigacija, okeanografija ir kitais dalykais. Įsigijome šiokių tokių žinių apie balasto tvarkymą, teisingą ir saugų laivų pakrovimą, jūroj pasitaikančius laivo sugedimus bei taisymus, skęstančio laivo saugų apleidimą ir pan.“.
ANONSAS
Antroje rašinio dalyje – apie kitus Lietuvos jūrininkų sąjungos bandymus savo šalyje ugdyti jūrinius kadrus.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą