Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-12 |
Po darbo savaitės pagaliau atėjo viena iš tų laisvų dienų, kurias norisi išnaudoti ne buičiai, ne dar vienam ekranui ir ne skubėjimui, o sau – menui, kultūrai, knygai, pokalbiui arba tam retam pabuvimui su savimi.
Tą rytą į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką atėjau gana anksti. Buvau, ko gero, pirmasis tos dienos lankytojas. Biblioteka dar tik ruošėsi savo įprastam dienos ritmui, o aš nuėjau į Nišinę galeriją, kur eksponuojama Petro Rutės (1934–2016) paroda „O man tas pats“, kuruojama jo dukros Ievos Rutės. Galbūt būtent tas ankstyvas rytas ir lėmė pirmąjį susitikimo su šia paroda toną: aplinkui dar buvo tylu, nebuvo žmonių šurmulio, nereikėjo niekur skubėti. Galėjau tiesiog stovėti priešais paveikslus ir žiūrėti. Į parodą ėjau be ypatingų išankstinių lūkesčių. Žinojau, kad Petras Rutė buvo savamokslis tapytojas, rašytojas, poetas, kad tapyti pradėjo jau išėjęs į pensiją, kad per savo gyvenimą sukūrė daugiau kaip du tūkstančius paveikslų, surengė daugiau kaip dvidešimt autorinių parodų, buvo įvertintas Adomo Varno premija, jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Tačiau visi šie faktai, kad ir svarbūs, lieka kažkur šalia tikrojo susitikimo su menu. Kai atsistoji priešais paveikslą, nebesvarbu, kiek parodų menininkas surengė ar kokius apdovanojimus gavo. Lieka drobė, spalva, forma ir žmogus, kuris į ją žiūri. Ir būtent čia Petras Rutė mane nustebino: jo paveikslai ne tiek pasakoja apie save, kiek priverčia pradėti galvoti apie tą, kuris stovi prieš juos.
Iš parodos „O man tas pats“
Pirmas įspūdis nebuvo saldus ar dekoratyvus. Rutės tapyba nelepina žiūrovo tuo lengvai atpažįstamu grožiu, prie kurio šiandien esame įpratę. Jo figūros deformuotos, veidai apibendrinti, kūnai kartais primena ženklus, o ne tikrus anatominius portretus. Tačiau būtent šis netobulumas ir tampa įdomus. Menininkas, regis, nesiekia žmogaus pagražinti. Jis nebando jo padaryti didingesnio, švaresnio ar patogesnio žiūrėti. Parodos kuratorė Ieva Rutė savo parodos tekste rašo, kad originalioje tėvo kūryboje „iškyla filosofiniai pasaulio apmąstymo vaizdai“, o menininko paveiksluose atsispindi „žmogaus būties mįslė, vidinis jo prieštaringumas, dviveidiškumas“. Šie žodžiai, mano manymu, labai tiksliai atrakina jo tapybą. „Paveikslams minčių jis semiasi iš giliausių savo sielos gelmių, nujaustų, atskleisdamas žmogaus ir pasaulio sudėtingumą bei didybę“, – teigiama parodos aprašyme, kurį parengė Marija Kuodienė. Rutės žmogus nėra nei herojus, nei auka. Jis yra kažkur tarp savo kilnumo ir menkumo, tarp tikėjimo ir abejonės, tarp noro būti geresniam ir labai žemiško polinkio klysti. Todėl jo veidai man pasirodė ne tiek keisti, kiek atpažįstami. Tai nėra konkretaus žmogaus portretai, tačiau juose galima įžiūrėti daugybę žmonių, kuriuos sutinkame gyvenime, ir, kiek nejauku tai pripažinti, kartais – save.
Iš parodos „O man tas pats“
Vienas iš paveikslų, kurį nufotografavau, man tapo savotišku visos parodos ženklu. Baltas, pailgas veidas tamsiame fone, juodos beveik užmerktos akys, ilga nosis, raudonas drabužis. Kompozicija iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, tačiau ilgiau žiūrint joje atsiranda kažkas nepatogiai žmogiško. Atrodo, kad nebe tu žiūri į paveikslą, o paveikslas žiūri į tave. Tas veidas man priminė žmogų, kuris jau daug ką gyvenime matė ir todėl nebesistengia pasauliui nieko įrodinėti. Jame yra nuovargio, susikaupimo, gal net nusivylimo, bet kartu ir tam tikros ramybės. Ir tada parodos pavadinimas – „O man tas pats“ – ima skambėti kitaip. Iš pradžių jis gali pasirodyti kaip abejingumo pareiškimas, beveik numojimas ranka į pasaulį. Tačiau kuo ilgiau apie jį galvoju, tuo labiau atrodo, kad tai gali būti ir savotiška gynyba. Žmogus kartais pasako „man tas pats“ ne todėl, kad jam iš tikrųjų niekas nerūpi, o todėl, kad rūpėjo per daug. Kad pavargo aiškintis, įrodinėti, reaguoti, nešti ant savęs tai, ko galbūt nebeįmanoma pakeisti. Šita prasme Rutės paveikslų žmogus man pasirodė labai šiuolaikiškas. Jis stovi prieš pasaulį, kuris nuolat reikalauja nuomonės, reakcijos, greičio, ir kartais vienintelė jo galimybė išlikti savimi yra trumpam atsitraukti.
Labai stipriai šioje parodoje veikia spalva. Ne tik kaip estetinė priemonė, bet kaip medžiaga, turinti beveik fizinį poveikį. Žiūrėdamas į Rutės paveikslus pradėjau galvoti, kad kai kurios spalvos turi ne tik atspalvį, bet ir kvapą. Ruda man čia kvepia žeme, sena mediena, drėgme. Juoda – dūmais, šešėliu, gal net kažkuo, kas jau sudegę ir likę atmintyje. Balta nėra sterili – ji primena kalkes, seną sieną, šaltą rytinę šviesą. Raudona jo paveiksluose turi kūniškumo, kartais atrodo beveik kaip kraujas, nors menininkas to tiesiogiai ir nepasako. Parodos tekste pabrėžiama, kad Rutė spalvas rinkosi intuityviai, derino jų atspalvius ir tonus, ryškino figūrų kontūrus, detales, aureoles, atskirus ženklus ir elementus. Tą intuityvumą iš tiesų galima pajusti. Jo tapyba neatrodo sukonstruota taip, kad pirmiausia patenkintų akademinius spalvos ar formos reikalavimus. Čia jaučiamas vidinis poreikis kažką iškelti į paviršių. Gal todėl jo paveikslai man turi kvapą. Ne tiesiogine prasme, žinoma, bet jie primena materialų pasaulį, iš kurio esame kilę ir kurio, nepaisant viso mūsų modernumo, iki galo niekada nepaliekame. Rutės tapyboje labai daug žemės. Ne vien peizažo prasme. Žemės kaip būties pradžios, atminties ir galutinio žmogaus trapumo.
Tas žemiškumas ypač ryškus jo santykyje su simboliais. Lietuvių mitologija, krikščionybė, Rytų kultūrų motyvai, šventųjų vaizdiniai, archetipinės figūros ir įvairūs ženklai jo kūryboje nesusidėlioja į vieną lengvai perskaitomą sistemą. Jie veikiau susitinka taip, kaip susitinka žmogaus sąmonėje. Parodos kuratorė rašo, kad „praeities kultūrų ženklai ir simboliai, šventųjų paveikslai atskleidžia nenutrūkstamą ryšį su žeme, giliausius dvasinius išgyvenimus“. Man ši mintis pasirodė labai svarbi, nes būtent čia Rutė tampa ne tik savamokslio tapytojo, bet ir savo laiko liudytoju. Mes galime gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, apsupti ekranų, technologijų ir informacijos, tačiau mūsų santykyje su mirtimi, tikėjimu, likimu, gamta ir nežinomybe vis dar slypi labai daug senojo pasaulio. Rutės žmogus tarsi stovi tarp dviejų krantų: vienoje pusėje yra žemė, mitas, tikėjimas, atmintis ir paslaptis, kitoje – protas, civilizacija, modernumas ir kasdienis triukšmas. Jo paveiksluose šie pasauliai nesprendžiami. Jie tiesiog egzistuoja kartu. Galbūt todėl ši tapyba, nors ir priklauso kitam laikui, neatrodo muziejiškai uždara. Ji kalba apie būsenas, kurios niekur nedingo.
Ne mažiau svarbus ir tas faktas, kad Petras Rutė buvo ne vien dailininkas. Jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, rašė poeziją ir prozą. Tapyti pradėjo jau išėjęs į pensiją. Man atrodo, kad šią jo biografijos aplinkybę verta prisiminti žiūrint į jo paveikslus, nes juose iš tiesų juntamas rašytojo mąstymas. Jo figūros primena personažus, simboliai – sakinius, o kompozicijos dažnai atrodo lyg neišbaigtos esė, kurias turi užbaigti pats žiūrovas. Parodos tekste sakoma, kad kūrybinė jo prigimtis, egzistenciniai būties idealai ir vidiniai išgyvenimai atsiskleidė poezijoje ir prozoje, kurią jis rašė visą gyvenimą. Tapyboje, atrodo, visa tai įgavo kitą kalbą. Todėl man ne visai norisi Petro Rutės kūrybą apibrėžti vien žodžiu „savamokslis“. Šis apibūdinimas yra teisingas biografine prasme, tačiau jis gali klaidinti, jei ima reikšti neva menininko nepakankamą pasirengimą. Rutė turėjo kitą mokyklą – savo paties gyvenimą, literatūrą, istoriją, pasaulio stebėjimą, vidinį nerimą. Jis mokėsi ne tik iš meno, bet ir iš žmogaus. Gal todėl jo tapyboje taip svarbu ne techninis demonstravimas, o mintis. Paveikslas čia nėra vien vaizdas. Jis yra bandymas kažką pasakyti tada, kai žodžių nebeužtenka.
Ir turbūt būtent čia prasidėjo mano asmeniškiausias santykis su šia paroda. Į biblioteką atėjau pažiūrėti Petro Rutės, tačiau kažkuriuo metu pradėjau žiūrėti į save. Ne todėl, kad jo gyvenimas būtų mano gyvenimo atspindys ar kad galėčiau taip paprastai tapatintis su menininku. Tiesiog jo paveiksluose yra būsenų, kurios nepriklauso vienam žmogui: nuovargis, abejonė, noras suprasti, noras kartais nuo visko atsitraukti, santykis su praeitimi, bandymas susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Galbūt todėl tas ankstyvas rytas bibliotekoje tapo daug asmeniškesnis, negu tikėjausi. Buvau vienas pirmųjų lankytojų, aplink dar buvo gana tylu, ir ta tyla labai tiko Rutės paveikslams. Jo žmogus nėra triukšmingas. Jis nereikalauja, kad jį suprastum čia pat. Jis tiesiog stovi drobėje ir leidžia tau būti šalia. Tuo metu pagalvojau, kad šiuolaikiniame mene ir apskritai šiuolaikiniame gyvenime labai daug pastangos atkreipti dėmesį – sušukti, nustebinti, būti pamatytam. Rutės paveikslai nebūtinai šaukia. Jie labiau įsižiūri. Ir galbūt dėl to jų poveikis nėra momentinis. Jis ateina šiek tiek vėliau, kai jau išeini iš galerijos ir supranti, kad kažkoks veidas ar spalvų derinys vis dar eina kartu su tavimi.
Todėl iš šios parodos išėjau galvodamas ne apie tai, ar kiekvienas Petro Rutės paveikslas man patiko. Ne kiekvienas patiko. Ir turbūt taip net geriau. Menas, kuris visus kūrinius padaro vienodai patogius ir malonius, ilgainiui gali tapti tik gražiu fonu. Rutės kūryboje man įdomesnis yra pats neramumas – figūrų keistumas, jų deformacija, tamsūs fonai, netikėti simboliai, spalvų santykiai ir nuolatinis klausimas, kas yra žmogus, kai nuo jo nuimame visas išorines etiketes. Kuratorė savo tekste labai tiksliai apibūdina jo kūrinius kaip „grožio ir minties kupinus darbus“, bylojančius apie „jautrų ir talentingą kūrėją“. Aš prie šio apibūdinimo norėčiau pridėti dar vieną žodį – žemišką. Nes jo paveikslai, nepaisant filosofinių temų ir simbolių, nepakimba kažkur abstrakčioje metafizikoje. Jie vis grąžina prie kūno, veido, žemės, spalvos, prie to, kas apčiuopiama. Net tada, kai kalba apie kosmosą, likimą ar žmogaus dvasinį pasaulį, Rutė išlieka žmogumi, stovinčiu ant žemės.
Gal todėl ir pats parodos pavadinimas „O man tas pats“ po apsilankymo pradėjo skambėti visiškai kitaip. Jis nebeatrodo kaip abejingumo deklaracija. Priešingai – galbūt tai frazė žmogaus, kuriam iš tiesų nėra tas pats. Žmogaus, kuris per daug matė, per daug galvojo, per daug nešiojosi savyje, kad dar galėtų lengvai reaguoti į kiekvieną pasaulio triukšmą. Tai gali būti ir tam tikras išsilaisvinimas: man nebesvarbu apsimesti, kad viską suprantu; nebesvarbu atitikti kažkieno lūkesčius; nebesvarbu būti patogiam. Man svarbu išsakyti tai, ką turiu savyje. Šiuo požiūriu pats Petro Rutės kelias man atrodo labai prasmingas. Jis pradėjo tapyti tada, kai gyvenimas, regis, jau buvo nuėjęs didžiąją savo oficialiosios dalies kelio dalį – išėjus į pensiją. Ir vis dėlto būtent tada prasidėjo daugiau kaip dviejų tūkstančių paveikslų kelias. Tarsi žmogus, visą gyvenimą kaupęs savyje mintis, vaizdus ir išgyvenimus, pagaliau gavo progą juos išleisti į drobę. Tai man atrodo viena gražiausių šios istorijos vietų. Kūryba ne visada prasideda jaunystėje. Kartais ji prasideda tada, kai žmogus pagaliau nebeturi niekam nieko įrodinėti.
Todėl tiems, kurie Petro Rutės nepažįsta, nėra girdėję jo pavardės, nežino jo knygų ar niekada nematė jo paveikslų, norėčiau pasakyti labai paprastai: eikite į šią parodą ne todėl, kad privalote pažinti dar vieną Lietuvos menininką. Eikite todėl, kad nežinote, ką jo kūryba padarys su jumis. Galbūt kai kurie darbai pasirodys keisti. Galbūt kai kurie nepatiks. Galbūt kai kurie net erzins. Bet būtent todėl verta žiūrėti ilgiau. Ne prabėgti pro paveikslus, ne perskaityti anotaciją ir pažymėti sau, kad „buvau“, o sustoti prie vieno veido, vienos spalvos, vieno ženklo ir leisti sau kelias minutes niekur neskubėti. Šiandien tai jau savaime yra tam tikra prabanga.
Aš pats tą rytą į biblioteką atėjau kaip pirmasis lankytojas, o išėjau jausdamasis taip, lyg būčiau susitikęs su žmogumi, kurio niekada nepažinojau. Galbūt tai ir yra viena iš tikrųjų meno paslapčių: svetimas žmogus gali palikti tau kažką labai asmeniško. Ne daiktą, ne atsakymą, ne paruoštą išvadą, o klausimą, kuris dar kurį laiką vaikšto kartu. Petras Rutė man priminė, kad menas neprivalo būti garsus, kad būtų svarbus, ir menininkas neprivalo būti garsiausias, kad jo kūryboje galėtume atpažinti save. Kartais užtenka vienos drobės, vieno balto veido tamsiame fone, kelių raudonų ir rudų potėpių, kad prisimintum tai, ką kasdienybėje esame linkę pamiršti: po visais mūsų vaidmenimis, pareigomis, titulais, nuomonėmis ir kasdieniu triukšmu vis dar esame labai paprasti, pažeidžiami, prieštaringi ir žemiški žmonės. Mes vis dar turime kūną, atmintį, baimę, tikėjimą, nuovargį, norą būti suprasti ir ne visada paaiškinamą poreikį palikti po savęs bent kažkokį ženklą.
Gal todėl šios parodos pavadinimas man dabar skamba beveik ironiškai. „O man tas pats“ – ne, man ne tas pats. Man rūpi tie veidai, kuriuos pamačiau. Rūpi tas keistas baltos, juodos, rudos ir raudonos spalvų pasaulis. Rūpi žmogus, kuris pradėjo tapyti tada, kai daugelis jau galvotų apie kūrybinio gyvenimo pabaigą. Rūpi tai, kad jo paveiksluose galima pajusti ne vien autoriaus pasaulį, bet ir savo paties gyvenimo nuotrupas. Rūpi todėl, kad iš parodos neišėjau tik su informacija apie Petrą Rutę. Išėjau su kažkuo, ko negali įrašyti į parodos lankytojo ataskaitą. Su nuotaika. Su vaizdu. Su vienu veidu, kuris dar kurį laiką liko manyje. Su mintimi apie žemę, nuo kurios žmogus niekur nepabėga, kad ir kiek aukštai pakiltų. Ir su labai paprastu supratimu, kad galbūt tikrasis meno matas nėra tai, kiek apie kūrinį gali pasakyti, o tai, kiek laiko jis lieka tavyje po to, kai jau išėjai.
Todėl ši paroda man yra ne tik pasakojimas apie Petrą Rutę. Ji yra apie žmogų, kuris visą gyvenimą kažką nešėsi savyje ir galiausiai išdrįso tai iškelti į drobę. Apie žmogų, kuris savo paveiksluose leido susitikti žemei ir dangui, mitui ir kasdienybei, tikėjimui ir abejonėms, grožiui ir nerimui. Apie žmogų, kuris nebandė mūsų išmokyti, kaip turime žiūrėti į jo kūrybą, o paliko mums teisę joje susirasti savo atsakymus. Ir galbūt todėl ši paroda man tapo tokia asmeniška. Į ją atėjau ankstų rytą, kai biblioteka dar tik budo, o išėjau jau kiek kitaip žiūrėdamas į tai, ką vadiname žmogumi. Man atrodo, kad būtent dėl tokių akimirkų ir verta eiti į parodas. Ne dėl to, kad visada rasi gražų paveikslą. Ne dėl to, kad tapsi labiau išsilavinęs. Ir net ne dėl to, kad galėsi pasakyti: „Aš ten buvau.“ Verta eiti todėl, kad kartais svetimo žmogaus paveiksle netikėtai atpažįsti savo paties veidą. Ir tada supranti, kad menas, net ir sukurtas žmogaus, kurio niekada nebuvai sutikęs, gali labai paprastai pasakyti: štai čia esi tu – su savo žeme, savo tyla, savo prieštaravimais ir savo gyvenimu.
O tada jau nebesvarbu, kad į parodą atėjai pirmas.
Svarbu, ką iš jos išsinešei.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą