Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-29 |
Kai netenkame artimo žmogaus, pasaulis trumpam sustoja. Taip nutiko ir Vitalijui – po žmonos netekties tylos jis išgirdo ir kitų tylą. Ir nusprendė, kad tylėti negalima.
Yra žmonių, kurie nematomais darbais kuria stebuklus. Jie nesigiria, nesireklamuoja, tačiau jų pastangos tyliai įsirašo į daugelio gyvenimus. Vienas tokių – Vitalijus Chomičenkas, kurio vardas daugeliui klaipėdiečių siejasi su vaikyste, šventėmis ir saugia aplinka vaikams iš įvairių gyvenimo aplinkybių. Vitalijus buvo ne tik gerbiamas, bet ir kritikuojamas – jo iniciatyvos kartais kėlė diskusijų, tačiau tai tik stiprino jo pasiryžimą eiti pirmyn.
Kaip liudija jo sūnus Rimas, „prieš trisdešimt metų mano tėčio savanorystė prasidėjo nuo saujos vinių, kuriomis jis, šliaužiodamas keturiomis, kalė būsimojo vaikų socialinės pagalbos centro „10 talentų“ grindis…“
Daugelį metų šalia jo veiklos žengė ir žmona Aleta Chomičenkienė – ne tik gyvenimo partnerė, bet ir bendramintė. Kartu jie įkūrė vaikų dienos centrą, kuriame puoselėjo bendrystės, rūpesčio ir atvirumo vertybes. Aleta – išskirtinė asmenybė: Klaipėdos universitete dėstė filologiją, mokė ajurvedos pagrindų ir sanskrito kalbos, įkūrė Orientalistikos centrą. Jos švietėjiška veikla įkvėpė ne vieną žmogų. Po jos mirties Vitalijui tai tapo ne tik asmeninis praradimas, bet ir dvasinis lūžis.
Aletos atminimas tapo Vitalijui įkvėpimu žengti nauju keliu – pas vyresniuosius, tyliai senstančius kartu su laiku.
Ilgus metus buvęs vaikų šypsenų architektu, jis vis aiškiau ėmė matyti, kad pagalbos ir dėmesio reikia ne tik vaikams. Vis labiau atsigręžė į kitą visuomenės grupę – senjorus, tarp kurių pamažu įsilieja ir pats.
Visuomenėje, kur šlovinamas jaunumas, aktyvumas ir išvaizda, vyresni žmonės dažnai lieka nuošalyje. Mūsų kultūra dažnai pamiršta, kad su metais ateina ne tik raukšlės, bet ir gyvenimo išmintis. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, apie 30 proc. senjorų gyvena žemiau skurdo rizikos slenksčio, o daugelis susiduria su sveikatos problemomis ir socialine izoliacija.
Vitalijus ryžosi šią tylą nutraukti. Jis pradėjo kurti erdvę, kurioje vyresnio amžiaus žmonės jaustųsi vertinami, išgirsti, o jų patirtis – pripažinta kaip vertybė.
Kaip kadaise su žmona įkūrė vaikų dienos centrą, taip dabar Vitalijus ieško būdų sujungti vyresnio amžiaus žmones – telkti juos ne pagal statusą ar amžių, o pagal norą būti kartu.
Jis regi sielas, kurios dar trokšta žydėti. Ir šį kartą jis kviečia jas… į šokį.
Šis šokis – ne apie praeitį, o apie naują pavasarį, kurį kiekvienas gali sutikti su šypsena. Ne jaunystei prisiminti, o gyvenimui švęsti. Ne grąžinti laiką, o pabusti širdimi.
Pirmasis renginys vyko bendruomenės namuose. Vitalijui teko pačiam ieškoti partnerių, derinti organizacinius klausimus – pradžia nebuvo lengva. Bet susitikimas su Klaipėdos meru padėjo pralaužti ledus. Nebuvo reklamos, spaudos pranešimų ar viešos agitacijos – tik nuoširdus kvietimas iš lūpų į lūpas. Ir to pakako: į salę susirinko daugiau nei 100 žmonių, nešini vaišėmis ir dar didesniu noru būti kartu.
Buvo šokama, juokiamasi, kalbamasi. Stalai lūžo nuo suneštinių vaišių – arbatos, pyragų, vaisių. Tačiau svarbiausia – ne tai, kas ant stalų, o tai, kas gimė tarp žmonių – šiluma, tyliai pražydusi bendrystėje.
Tą vakarą kiekvienas jautėsi laukiamas ir reikalingas – ne kaip svečias, o kaip šeimos narys.
Kaip rašė Vitalijaus sūnus Rimas apie tėčio savanorystę savo rašinyje: „Ar galiu atsakyti vaikui, žiūrinčiam pro durų plyšį? Ne.“
Lygiai taip pat šiandien Vitalijus negali užverti durų seneliui, žiūrinčiam pro langą į tuščią kiemą. Jo požiūris peržengia amžiaus ribas – jis ieško vienišų žmonių, kuriuos dar galima sujungti.
Kaip socialinės pagalbos centras „10 talentų“ subūrė vaikų pasaulį, taip dabar gimsta nauja erdvė – senjorų džiaugsmo salė, kurioje amžius matuojamas ne metais, o gyvumu ir šviesa žvilgsnyje.
Kiekvienas amžius gali tapti bendrystės akimirka, jei tik šalia yra kitas žmogus.
Vitalijaus renginiai tampa ne tik proga pasilinksminti – jie tampa prasmės atgimimo šaltiniu. Senatvė – tai ne nuosprendis, o naujas etapas, kuriame dar galima šokti, juoktis, kurti ir dalintis.
Jo širdyje bręsta troškimas sukurti nuolatinę susitikimų erdvę, kur senjorai galėtų ne tik šokti, bet ir mokytis, kurti, dalintis gyvenimo išmintimi. Numatyta organizuoti kūrybos parodas, koncertus, bendras išvykas. Tam reikės didesnės paramos ir žmonių įsitraukimo, tačiau tik susitelkus galima kurti ilgalaikius pokyčius.
Visa patirtis, sukaupta per ilgametę veiklą su vaikais, dabar jautriai ir prasmingai atsiveria senjorams – tiems, kuriems taip pat reikia bendrystės ir buvimo kartu.
Vitalijus tiki, kad kiekviename žmoguje slypi šviesa – tereikia ją pažadinti.
„Galbūt ir jūsų kaimynystėje gyvena žmogus, laukdamas ne pagalbos, bet kvietimo. Kartais užtenka vieno šilto žodžio, kad kažkieno gyvenime vėl sugrįžtų prasmė. Vienišumas gyvena tyliai – todėl jam reikia drąsos. Drąsos išsilaisvinti ir ieškoti artumo, kad jaustumėmės svarbūs ir reikalingi“ , – sako jis.
Šiandien šis pasakojimas – ne tik apie vieną žmogų. Tai kvietimas mums visiems tapti tiltu tarp praeities ir dabarties, tarp vienišo žmogaus ir šviesesnės dienos. Nes šviesa sklinda toliau tik tada, kai ją perduodi kitam.
Ir kaip sako Vitalijus, „niekada nevėlu tapti tuo, kuris atveria duris“.
Darbų istorija
Vitalijus Chomičenkas – ilgametis Klaipėdos bendruomenės aktyvistas, savo gyvenimą pašventęs vaikų, o dabar ir senjorų gerovei. 1996 m. rugsėjo 13 d. kartu su žmona Aleta Chomičenkiene įkūrė vaikų dienos centrą, kuris tapo šviesos tašku dešimtims vaikų iš socialiai pažeidžiamų šeimų.
Jo nuoširdus ir ilgametis darbas ne kartą įvertintas visuomenės: Vitalijus buvo nominuotas prestižiniame projekte „Geroji širdis“ šalia tokių visuomenės veikėjų kaip prezidentienė Alma Adamkienė, Edita Mildažytė, Nomeda Marčėnaitė. Pelnė metų filantropo vardą, o 2012 m. jam įteiktas Lietuvos garbės apdovanojimas „Metų kaimynas“ – už rūpestį ir dėmesį šalia esantiems.
Parašykite komentarą