Minija ties Dauginčiais. Valdo Pryšmanto nuotr.
Neseniai teko dar kartą patirti, kokia nuostabi ir nepakartojama yra Lietuvos gamta, kokių puikių vietų gali būti visai čia pat. Ir, deja, įsitikinti, kad iš daugelio žmonių atimta galimybė juos pamatyti. Investavus šimtus tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų į lankytinus gamtos kampelius padaryta tikrai daug, nepagalvota tik apie tai, kad reikia aiškių nuorodų į jas.
Mažame Wilmingtono miestelyje JAV, Ilinojaus valstijoje tūkstančiai žmonių apsilanko vien dėl to, kad važiuojant legendiniu Amerikos keliu Route 66 galima pamatyti nuorodą apie šioje gyvenvietėje stovinčią metalinę kelių metrų aukščio skulptūrą, vaizduojančią žmogų su raketa rankose. Pastatė ten ją prieš kelis dešimtmečius ir pavertė legenda. Užteko ženklo prie kelio.
Mes turime nuo ledynmečių laikų susiformavusių įspūdingų kraštovaizdžių, kuriuos būtų galima pamatyti pusvalandžiui nusukus nuo pagrindinio kelio. Bet Lietuva – ne Amerika. Čia ženklų nėra, kaip ir nėra žmonių lankymui sukurtose vietose. Todėl kai kurių žadą atimančių vietų čia nerastų joks amerikietis. Ką ten užsienietis, patys lietuviai neranda.
Netikite? Pabandykite aplankyti Kartenos piliakalnį ir Dauginčių (Dyburių) atodangą vadovaudamiesi tik ženklais.
Abu objektai vos po kilometrą nutolę nuo magistralinio kelio Palanga-Šiauliai (A11), kuriuo nuolat zuja automobiliai su vairuotojais ir keleiviais – potencialiais lankytojais. Galbūt jie stabteltų valandėlei, atsipūstų, įkvėptų gryno oro, vaikščiodami takais pasimankštintų, praturtintų savo žinias, praplėstų akiratį, pradžiugintų akis – patikėkite, pažiūrėti tikrai į ką.
Vieni pranašumai, jokių trūkumų.
Jeigu prie kelio būtų bent menkiausia užuomina apie tai. Nereikia šaukiančios reklamos, užtektų ženklinimo pagal kelių eismo taisykles (kelio ženklas nr. 629 – Lankytinos vietos pavadinimas). Žinote, toks pailgas, rudos spalvos, baltomis raidėmis užrašytas objekto pavadinimas.
Taigi, Kartenos piliakalnis. Važiuojant nuo Palangos jis kaip ant delno matomas dešinėje kelio pusėje dar neprivažiavus miestelio, o įvažiavus į jį galima suskaičiuoti mažiausiai 5 posūkius į dešinę. Kuriuo sukti piliakalnio link? Yra ženklai su informacija apie maisto prekių parduotuvę, degalinę, kebabinę, upės pavadinimą, pažymėtos ichtiologinio draustinio ar regioninio parko ribos, nuorodos į artimiausias gyvenvietes.
Rodyklės į piliakalnį nėra. Tu jį matai, tačiau pasiekti negali. Tokiu atveju lieka pasikliauti išmania įranga arba išmaniais vietiniais.
Pirmuoju atveju navigacija atveda prie keliuko su ženklu „Eismas draudžiamas“, tačiau ir be jo aišku, kad tuo keliuku lengvuoju automobiliu važiuoti gali tik nevisprotis: kelionei tuo apžėlusiu paupiu reikėtų mažiausiai traktoriaus.
Na, gal visureigio. Bet ne tokio, kurie visureigiui prilygsta tik dydžiu ir statomi per dvi neįgaliesiems skirtas stovėjimo vietas prie įėjimo į prekybos centrą. O sėdint lengvajame automobilyje tenka vadovautis žemėlapiu ir ieškoti kito kelio. Kai privažiavimas prie piliakalnio galų gale jau matosi plika akimi, palei žvyrkelį išdidžiai stovi ir kelio ženklas nr. 629 su užrašu „Kartenos piliakalnis 0,5 km“.
Viskas pagal reikalavimus, pasakys projekto rengėjai ir vykdytojai. Ir jie bus teisūs. Ar nuovokūs – klausimas.
Ir tai tampa visiškai nesvarbu, kai jau galiausiai stovi ant piliakalnio, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas: kaip ant delno – Kartena, Minijos slėnis, miškai, juose įrengti patogūs pažintiniai takai, kuriais galima pasiekti legendomis apipintą akmenį su įspausta velnio pėda, Kartenos Lurdu vadinamą ir šventa laikoma vietą su koplyčia, Šv. Marijos skulptūra. Arba tiesiog pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu miško oru.
Žinote, kiek žmonių sutikome per valandą? Ogi nulį.
Kažin kaip būtų, jeigu palei pagrindinį kelią yra bent menkiausia užuomina apie tai. Kiek pro šalį važiuojančių žmonių susigundytų galimybe visai čia pat gali pamatyti ir velnią, ir dievą liudijančius pėdsakus?
Tebūnie tai retorinis klausimas. Pagalvokite, Salantų regioninio parko direkcijos darbuotojai, kaip galvojate nuo 2012 metų, kai pagal jūsų parengtą projektą piliakalnis buvo pritaikytas lankymui.
Patarimas ateityje ieškosiantiems piliakalnio – važiuojant keliu A11 Kartenos ribose sukti į kelią link Kalniškių ir Mikoliškių (yra ženklai), pavažiavus juo apie kilometra – sukti dešinėn, o netrukus matysite ir piliakalnį, ir ženklą „Kartenos piliakalnis 0,5 km“.
Antrasis objektas – Dyburių arba Dauginčių atodanga: miškų ir stačių šlaitų supama Minijos kilpa. Įspūdingas gamtos kampelis, prieš kelis metus pritaikytas maksimaliai juo grožėtis įrengiant takus, apžvalgos aikšteles, suoliukus prisėdimui. Salantų regioninio parko interneto svetainėje ši vieta pristatoma įspūdingai, vadinama Lietuvos Šveicarija.
Daug apie jį prirašyta. Ir regioninio parko interneto svetainėje, ir vietinėje spaudoje. Juk, pagal ES projektų vykdymą, paviešinimas būtinas. O kur ženklas apie lankytiną vietą? Ups, pamiršome.
Todėl Kartenos piliakalnio paieškos yra vieni niekai palyginus su tuo, ką galima patirti ieškant atodangos. Net visagalis „google“ šiuo atveju nepadeda: tarp pirmųjų 10 frazės „Dauginčių atodanga“ paieškos rezultatų tikslių objekto koordinačių nėra, dvi nuorodos skamba „gal kas žino, kaip rasti Dauginčių atodangą?“
Žemėlapis rodo, kad kairiojoje kelio pusėje, kurioje yra atodanga, yra bent keli posūkiai. Kuris tikras – išsiaiškinti palikta ieškančiajam.
GPS navigacijos nurodomas kelias baigiasi sodybos kieme su savadarbe kelio ženklo „Eismas draudžiamas“ kopija. Nesuveikė ir antrasis metodas – vietinio užklausa. Palei žvyrkelį žolę pjovęs vyras atsakė apie jokius pažintinius takus negirdėjęs, neužtikrinai samprotavo, kad ieškomą objektą galbūt rastumėme eidami tokiu maršrutu: už tvarto; per pievą; tiesiai.
Nepasirodė jis mums patikimas. Vien dėl veido spalvos. Tokią aš mačiau antrą kartą gyvenime. Pirmą kartą – skaitydamas apie Vinetu: apačių genties indėnai su tokia veido spalva gimsta, o tas prie Dauginčių kaimo sutiktas vyras rausvai violetinį atspalvį bus įgavęs nenatūraliai. Gėrimai jam rūpi labiau nei pažintiniai takai.
Įrėminta to bičo nuotrauka turėtų stovėti ant Aurelijaus Verygos darbo stalo, įdėta į piniginę, nustatyta rodyti ant kompiuterio monitoriaus – tokiu būdu ji puikiai primintų, kad tikroji alkoholio vartojimo problema yra ne veidai žmonių, kurie paplūdimio kavinėse vasarą išgeria bokalą alaus.
Taigi, kai nepadeda ir vietiniai, tenka skambinti telefonu ir susisiekti su Kretingos rajono turizmo informacijos centru. Tačiau atsiliepusi, mūsų koordinates ir prašymą išgirdusi darbuotoja apgailestavo, kad jai telefonu sudėtinga nupasakoti ir davė išganingą patarimą-priekaištą:
– Reikėjo pas mus į centrą atvažiuoti, būtumėme papasakoję žymiai aiškiau.
– Ar nemanote, kad aiškiau būtų, jeigu prie kelio stovėtų informaciniai ženklai apie lankytinas vietas?
– Na taip, tai yra problema. Ką aš žinau. Tikėkimės, kad surasite.
Esu tikras, kad ragelį bus pakėlusi valytoja. Profesionalūs turizmą išmanantys specialistai, kokie turėtų dirbti turizmo centruose, taip nesielgia. Centro vadovybei siūlau užtikrinti, kad valytoja darbo valandomis daugiau nekilnotų ragelio ir nepokštautų.
Mes šiaip ne taip atodangą suradome. Pasikliaudami anksčiau dėl tų pačių priežasčių klaidžiojusių ir internete savo nuotykius aprašiusių žmonių patarimais. Ir nuojauta.
Buvo verta, vaizdas – išties nepakartojamas. Ten dar yra piliakalnis, senosios kapinaitės. Sutiktų žmonių skaičius – irgi apskritas nulis.
Tiems, kas šios atodangos ieškos ateityje, patariame nuo kelio A11 sukti į Dauginčių kaimą, važiuoti tiesiai, kol baigiasi asfaltas ir prasideda žvyrkelis, iki sankryžos su Kalno gatve (yra lentelė), tuomet – kairėn iki kitos sankryžos, nuo šios – dešinėn ir visą laiką tiesiai.
Gink Dieve, neskambinkite į turizmo informacijos centrą – neišeikvosite telefono baterijos ir nervų.
Apibendrinimui – šaunu, kad tokie nuostabūs gamtos kampeliai pritaikyti lankytojams. Manau, kad toks ir buvo valstybės tikslas, kai jos įgaliotos institucijos prašė ir gavo šiems projektams pinigų: Kartenos piliakalnio kompleksui tvarkymui – milijonas litų, atodangos pažintiniam takui – sunku pasakyti. Pagal internete rastus dokumentus – 151 tūkst. litų.
Gaila, kad juos įsisavinant neliko pinigų tiems keliems ženklams.
Beje, dar vienas svarbus dalykas. Apie šias dvi vietas gal būtumėme negirdėję iki šiol, jei ne interneto svetaine lietuvon.lt. Tai ne valstybinis projektas, o entuziasto pažymėtos lankytinos vietos ir objektai. Gal šis jo projektas niekada neuždirbs tiek, kiek skiriama valstybinėms įstaigoms „turizmo populiarinimui“, tačiau naudos jis jau duoda daugiau nei kai kurios be priekaištų įsisavintos sumos.
Dėl tokio akivaizdaus privataus ir valstybinio sektoriaus suinteresuotumo skirtumo esu tikras, kad per šiuos metus greta Kartenos esančius unikalius gamtos kampelius aplankys mažiau žmonių, nei jų užsuks į miestelyje esančią kebabinę – ši reklamuojama ir pastebima kur kas geriau.
Gerb. Valdai,
Nuo kada Dauginčių kaimas arba Dauginčių atodanga tapo Dyburių kaimu ir Dyburių atodanga. Atsakau: kai pakvipo ES lėšomis, kurios buvo „sėkmingai Įsisavintos”. Skirtumai: Dauginčių kaimas yra Kretingos rajone, o Dyburių kaimas- Plungės rajone. Taigi, dėl sėkmingų ES piniginių srautų „įsisavinimo” galima ir pavadinimus pakeisti.