Ar pastebėjote bendrą mūsų visuomenėje vyraujančią tendenciją? Vos tik prabilus apie šalies švietimo sistemą bei mokytojus kamuojančias problemas, piliečiai bemat pasidalina į dvi priešiškas stovyklas: tuos, kurie už mokytojus, ir tuos, kurie jiems negaili karčių žodžių.

Palmiros Mart nuotr.

Pirmajai grupei paprastai priklauso patys pedagogai, kurie, nežiūrint nesutarimų tarp kelių švietimo darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų, bemat tampa vieningu kumščiu, vos tik kalba pasisuka apie jų neva varganus atlyginimus.

Antrąją grupę (su mažom išlygom) sudaro visi likusieji: ir mokyklinio amžiaus vaikus auginantys tėvai, ir jų neturintieji, ir, žinoma, senjorai, kuriuos itin piktina nuolatinės mokytojų dejonės dėl tų pačių neva varganų atlyginimų. Nes, pensininkų nuomone, didžiausi bėdžiai Lietuvoje, be jokios abejonės, yra jie.

Pagrindinė šių sąlyginių dviejų piliečių grupių problema yra ta, kad jos ne tik negirdi viena kitos, bet, svarbiausia, nesugeba (arba nenori) įsiklausyti į priešininko  argumentus ir elgiasi kaip du ožiai, susitikę ant siauro lieptelio per upę. Abi pusės dažniausiai yra linkusios pagražinti, t. y. „pajuodinti”  savąją situaciją.

Štai kad ir pedagogų nuolat  viešai eskaluojamas teiginys, esą dauguma mokytojų į rankas gauna vos 400 eurų atlyginimą. Kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi: šis tvirtinimas yra ne tik netikslus, bet ir neleistinai klaidinantis visuomenę.

Didesnio miesto vidurinėje mokykloje (ypač gimnazijoje) visu etatu dirbantis mokytojas šiuo metu į rankas neretai gauna ir 900, ir 1000 eurų ir net dar didesnį atlyginimą. Žinia, jo dydis priklauso nuo pačių įvairiausių dalykų: pedagogo darbo stažo, jo kvalifikacijos, užimamų pareigų etc. Bet faktas yra tas, kad reiktų labai pasistengti, norint mieste surasti mokytoją, uždirbantį vos 400-us. Apie mažas kaimo mokyklėles šiuo atveju nekalbame – ne toks šio rašinio tikslas.

Neminėsime ir į jokius logikos rėmus netelpančių kai kurių mokytojų, ypač – vyresnės kartos – rypavimų apie pagedusią jaunąją kartą, kuriai nėra nieko švento. Tokiems mokytojams galima pasakyti tik viena: nesugebat dirbti su jaunais žmonėmis – eikit griovių kasti, mokykloje jums tikrai ne vieta.

Tačiau nuo pedagogų, traukdami antklodę į savąją pusę, nelabai atsilieka ir jų kritikai. Juk, pripažinkim, ne kartą yra tekę girdėti kalbas (o gal ir patiems pasamprotauti?), kad kone visi šalies mokytojai yra neišmanėliai, atsilikę nuo naujovių, kad jų auklėjimo metodai tebesą sovietiniai ir kt., ir pan. Ir dar nurodyti, ką jie  privalo daryti: gerai išmokyti mūsų vaikus ne tik dėstomo dalyko, bet ir mandagaus elgesio, tvarkos, atsakomybės, išugdyti juose  kitus kilnius, bendražmogiškuosius bruožus ir kt.  Žodžiu, išmokyti viso to, ko neretai, deja, trūksta mums patiems, vaikų tėveliams, kurių tiesioginė pareiga ir yra šiuos bruožus nuo mažens savo pavyzdžiu įskiepyti atžaloms.

Todėl profesinės  Mokytojo dienos proga norisi palinkėti ne tik pedagogams, bet ir mums visiems labai paprastų, elementarių dalykų: sugebėjimo klausytis ir išgirsti, noro tarpusavyje susikalbėti bei abipusės atsakomybės – už savo darbą, už savo vaikus, už savo poelgius. Ir už savo žodžius.