[vc_row][vc_column][vc_column_text]Pirmadienį prie Herkaus Manto paminklo uostamiesčio visuomeninkai tradiciškai paminėjo Mažosios Lietuvos genocido dieną. Pasak jų, toks minėjimas rengiamas nuo pat 2006-ųjų, kai Seimas spalio 16-ąją paskelbė atmintina diena.

Visuomenininkai prie Herkaus Manto paminklo uždegė žvakutę, į jį atrėmė ir trispalvę, ir Mažosios Lietuvos vėliavą. Tarp jų atsineštų plakatų buvo ir tokie, kurie kėlė klausimą dėl Kaliningrado srities priklausymo Rusijai teisėtumo bei ragino nepamiršti Lietuvos etninių žemių.

„Reikia kelti klausimą ir dėl senųjų vietovardžių vartojimo. Tilžė jau kaip ir prigijo. Kodėl neturėtume vartoti kitų?” – klausė visuomenininkas Virginijus Partaukas.

Teigiama, kad 1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte – Maskvos Kremliaus nurodymu buvo įvykdytos per 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškos žudynės, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti. Liudijama, kad Raudosios armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, griovė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.

Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Per paskutinįjį II pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus.

Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”2638,2637,2639,2640,2641″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]