Knygynuose pasirodė labai gražiai išleistas darbas intriguojančiu pavadinimu „Liberalizmas kaip pilietinė religija“. Malonu, kai protingi žmonės aptaria mums svarbius dalykus. Tačiau jau pradėjus vartyti pirmuosius puslapius pamatai, kad čia … melagis.
Nerašau autoriaus pavardės, nes gi apkaltins… Recenzavo, t.y. pritarė pats G. Mažeikis, kurį anksčiau maniau esant sąžiningu ir padoriu. Dabar jau tuo tenka paabejoti. Bet pereikime prie turinio ir jo detalių.
Netikslus religijos apibrėžimas
Bet kuri diskusija ar teisminis procesas remiasi bendru pagrindinių sąvokų vartojimu. Jau pavadinime minėta religijos samprata reikalauja tikslinimo. Pirma, šis reiškinys yra besivystantis, tai yra, kad turi ankstyvąsias, kitas ir vėlyvąsias formas. Pradinėmis yra vardinamos animizmas, šamanizmas ir panašiai. Bet kuriuo iš šių atvejų religinis tikėjimas remiasi antgamtinėmis jėgomis ar reiškiniais, kurie veika esatį.
Nesu matęs liberalo mušant būgną kaip šamanas, nesu vykdant kokias nors apeigas ar ritualus, kai vudu tikėjimuose. Priminsiu, kad „Vudu kultą praktikuoja juodosios ir baltosios magijos atstovai, gerieji ir blogieji, gydantys ir kenkiantys burtininkai. Jie atnašauja aukas ir ekstatiškai šoka, kad susirinkusi bendruomenė transo metu galėtų tiesiogiai bendrauti su dievais. Šalia afrikiečių dievybių figūrų stovi katalikų šventųjų paveikslai; tai būdinga tiek Vudu, tiek ir tokiems Pietų Amerikos burtininkų kultams kaip ir Brazilijos makumbai“ (čia Vikipedija).
Gal reikia ieškoti kitose religijose? Dabar oficialiai pripažįstamos 8 pasaulinės religijos, tiesa, anksčiau jų buvo virš kelių tūkstančių, kurios yra mirusios. Žinomiausios iš jų senovės egiptiečių, senovės graikų, romėnų bei majų. Jų ir dievai yra mirę, o tokių galybės. Tiesa, tų religijų dievai reikalavo ritualų ir turėjo šventyklas, o liberalų šventyklos net profesorius dar neatrado.
Formaliai knygos autorius grindžia religingumą tikėjimu. Tai elementari klaida, ji vadinasi per plačiu sąvokos vartojimu ir žinoma dar Aristotelio laikais. Nežinau ar visi profesoriai mokėsi logikos, bet turėtų, kad nedarytų vaikiškų klaidų. Nuoširdžiai siūlyčiau bent perskaityti mano knygelę „Logikos pradmenys“.
Taigi, terminas – religija vartojamas netiksliai, todėl žmogus, tikintis kad išaus rytas, tampa tikinčiuoju pagal šias autoriaus nuostatas. Kita didelė apgavystė slypi ideologijos aiškinime.
Ideologija painiojama su filosofija
Pradėsiu nuo citatos: „ideologijos terminas visada sukelia daugiau painiavos negu aiškumo“. Profesorius pasakė, profesorius …nežino.
Bet kuris politologijos rimtas kursas prasideda šios sampratos apibūdinimu. Jis pateikiamas vadovėliuose daugiau nei šimtmetį. Net Lietuvos moksleiviai tai žino ir randa tai internete. Bet ne kiekvienam tai prieinama… nevargindamas skaitytojų galiu parekomenduoti dar vieną knygą – „Liberalizmas ir demokratija“, kur toks apibrėžimas duotas ir paimtas iš britų politologijos mokslo.
Nežinau, ar skaitytojams bus įdomu, jei rodysiu eilines profesoriaus klaidas. Pavyzdžiui, 39 puslapyje pateikiamas perlas: „Bet kuri pastanga apginti filosofijos ar ideologijos tapatumą neįsivaizduojama be nuoseklumo“.
Na dabar man pasakykite, kuris filosofas turi įrodinėti savo tapatumą??? Kam to reikia? Negirdėjau, kad Kantas, Jaspersas ar Hegelis gintų savo filosofijos tapatumą. Ką galėtų apie tai pasakyti žymiausias Lietuvos filosofas A. Šliogeris? Jis irgi turi ginti savo tapatumą? Nors tai ir detalės, bet visuma ne geresnė. Gal net priešingai.
Logiško mąstymo nebuvimas dažnai piktina ar ne pykina. Ideologija painiojama su filosofija. Vadovėlyje parašyta, kad ideologija yra bendros visuomenės struktūros ir jos raidos kitimo greičio samprata. Kas yra filosofija profesoriui neturėčiau aiškinti, nes tam gali neužtekti suvokimo galių. Pasakysiu tik tiek, kad filosofija kaip mokslas nagrinėja pasaulio, žmogaus (visuomenės) ir pažinimo raidos bendruosius principus. Tai vėl vadovėlis. Galima aiškiai matyti, kad filosofija nėra ideologija, o ideologija nėra filosofija. Taip, jos gali turėti ir bendrų elementų virtualioje erdvėje, kaip stalas turi bendrų bruožų su kėde. Tačiau jei žmogus nuolatos sėdi ant stalo, o ne ant kėdės, jis sukelia keistą įspūdį, gal net ligonio. O profesorius vis reikalauja visus liberalus būti filosofais. Net tarp jo konservatorių tokių nedaug.
Taigi, ne visi liberalai buvo filosofais, greičiau netgi priešingai. 100 žymiausių liberalų sąraše galima rasti ne Aristotelį, nors žinoma, jog liberalizmas randasi 18 amžiuje. Paprasti žmones apie liberalizmą sužino ne iš tobulų Deni Didro, Žano Žako Ruso, Imanuelio Kanto ar Alekso Tokvilio traktatų, bet iš politinių partijų pavadinimų ir jų atstovų.
Politikai toli gražu nėra aukščiausios prabos mąstytojai, todėl jų mintys dažnai nėra nei tobulos, nei liberalios. Liberalizmo mada, kilusi 20 amžiuje nėra praėjusi, dėl to pasivadinimas liberalu dar gali nieko nereikšti. Tai lygiai tas pat, kaip nusipirkus abonementą į baseiną ar sporto salę metams, niekada ten nenueiti.
Kaip sakė Fromas, yra didelis skirtumas tarp turėti ir būti.
Sunkiausia šiame traktate yra suvokiamas būdas, kaip konservatorių profesorius apibūdina, apibrėžia liberalą. Kas yra liberalizmas aišku iš enciklopedijų ir vadovėlių, o štai žmogus, kuriam pripaišomas šis titulas – neaiškus.
Nors esu aiškinęs šį dalyką, bet norėdamas būti nešališkas pateikiu svetimą mintį, rastą internete: „Straipsnio pradžioje buvo kritikuota autoriaus liberalo apibrėžimo interpretacija. Nekreipiant dėmesio į kai kuriuos ad hominem išpuolius apie tai, kas ir kokie, jo teigimu, liberalai yra, laikas ją apibrėžti tiksliau. Jei jau buvo bandoma liberalo terminą paaiškinti jį interpretuojant iš konservatyviosios pusės, atėjo laikas tai padaryti ir iš liberaliosios. Tai kas liberalas vis tik yra? Liberalas yra tas, kuris pripažįsta savo žinojimo ribotumą. Tas, kuris nesako, kad turi visus atsakymus požiūrio į žmogų, visuomeniniais, moraliniais, religiniais, istoriniais, filosofiniais; taip pat metafiziniais bei žmogaus prigimties klausimais. Liberalas yra tas, kuris pripažįsta neturintis vieno teisingo atsakymo šiais, ypatingos svarbos, tačiau ypatingo sudėtingumo, klausimais. Liberalas taip pat yra ir tas, kuris skeptiškai žiūri vienos teisingos moralės, vieno teisingo gyvenimu būdo, vieno teisingo atsakymo propagavimą. Tas, kuris užduoda Klausimus (iš didžiosios K). Tas, kuris pripažįsta, kad tokių terminų, kaip „teisingumas“ ar „prigimtis“ vienareikšmiškai suprasti ir apibrėžti neįmanoma ir skeptiškai žiūrintis į tuos, kurie skelbiasi žiną. Kitais žodžiais tariant, liberalas yra tas, kuris pripažįsta, kad realybė plačiąja prasme yra tokia sudėtinga ir paini, kad nei galimybės, nei išminties, nei pakankamo Supratimo (iš didžiosios S) visų „teisingų“, „teisingesnių“ ir „teisingiausių“ atsakymų pateikti jokia viena ideologija, jokia viena požiūrio perspektyva, jokia viena pasaulėžiūra, jokia valdžia ar žmogus paprasčiausiai neturi. Ir vargu ar gali turėti” (Šaltinis: https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nuomone-kas- yra-tikrasis- liberalas.d?id=65256870).
Melą paversti „tiesa“
Knygoje tiek daug kaltinimų, jog akyse apraibo. Nesivarginti siūlau visiems, todėl pacituosiu tik vieną iš 99 traktato puslapio: “Įrodinėdami savo moralinį pranašumą liberalai veidmainiauja : (1) neturėdami savo moralės sampratos, jie įrodinėja ją turintys, (2) kalbėdami apie moralinį liberalizmą, jie renkasi politinio liberalizmo matrica. Neįmanoma politiškai įrodyti, kad liberalai yra laisvesni už jų oponentus, o jų moralinio pranašumo suvokimas yra arogancijos išraiška.“
Deja, atkirsti pirktai nuomonei tiesmukai negalima. Šaukti – „Pats meluoji“ tikrai nebūtina. Padorus mokslininkas tiria tikrovę ir remiasi faktais.
Šarlatanų ar melagių buvimas šalia – istorinė realybė. Jų buvo, yra ir bus aibės. Šis – vienas iš jų.
Deja, mokslas neturi efektyvių priemonių kovoti prieš žmogišką polinkį vengti akistatos su nepatrauklia realybe
Paskutinius 200 metų tekstas, knyga buvo tiesų ar faktų pateikimo būdu. Nesąmoningų ar melagingų knygų veik nebuvo. XXI amžiuje nesąmonių ar net kvailysčių leidimas tapo pelningu verslu ar puikia savireklamos priemone.
Neturiu galimybių aiškinti šios knygelės autoriui, kad negražu meluoti ir tiesa gali būti nesunkiai atskleista. Tik matau, kad mano gal ir protingos mintys nepadės.
Pabaigti reikia prof. V Landsbergio mintimis: „Teplinta patyčių ir klasinės neapykantos liga. Štai kas buvo gera, sugriovęs džiaugėsi blogio dievas. Tokia tat generalinė linija. O metodas paprasčiausias – kelios purvo eilutės, kurias nurodyta kiekviena proga kartoti. Kartojimas nuo Goebbelso laikų turi prasmę – tikslą. Melą paversti „tiesa“. Gal dar ir dar prilips kuriam vargšui sergančiam informaciniu imunodeficitu. Tai bemaž automatinis politinis veiksmas atsiliepiant čia į paliestą draudžiamą temą, čia į seno priešo pavardę, jeigu tokia kur pasirodo.”
Teisingai, meluoja už didelius pinigus. Vardus susigalvoja, disertacijas pasidirba, o tiesos nesako.