Rūtą Skatikaitę Klaipėdoje pažįsta ir prisimena daugybė žmonių, nors iš uostamiesčio ji  išvyko dar 2001 – ųjų pabaigoje.  Buvusi „Respublikos“, vėliau – „Lietuvos žinių“ korespondentė šiuo metu gyvena ir dirba Londone. Kalbėdama su „Atvira Klaipėda“, Rūta mūsų miestą minėjo tik gražiuoju ir prašė visiems savo pažįstamiems klaipėdiečiams perduoti kuo nuoširdžiausius linkėjimus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta, kaip ir kodėl atsidūrei Londone?

Tuo metu, 2012 – ųjų sausio mėnesį, dirbau „Lietuvos žiniose“ ir per penkių savaičių atostogas išvykau aplankyti savo dukros ir anūko, gyvenančių Londone. Mane šis miestas iškart pakerėjo, pagalvojau, o kodėl nepabandžius jame susirasti darbo. Tiesa, darbą, atitinkantį mano interesus ir išsilavinimą, radau tik po dviejų metų, nors anglų kalbą mokėjau, mano įsitikinimu, labai gerai. Žodžiu, siuntinėjau visiems savo CV ir tuo pat metu padėjau paaugliui anūkui, kuriam sunkokai sekėsi mokykloje.

Po kurio laiko pradėjau savanoriauti sero Džono Souno muziejuje, po pusantrų metų man buvo pasiūlytas kviečiamo darbuotojo darbas, o dar po kelių mėnesių pradėjau dirbti puse etato. Šiais metais sudalyvavau konkurse visai darbo dienai, be manęs į pareigas pretendavo dar šeši žmonės, visi bent dukart už mane jaunesni, baigę ar bebaigiantys meno istorijos studijas. Maniau, pasirinks jaunimą, bet pasirinko mane. Dabar kur kas mažiau laisvo laiko, bet yra ir pliusų dirbant visą darbo dieną.

Jei neklystu, papildomai baigei anglų kalbos kursus?

Na, tai nėra paprasti kursai pradedantiesiems mokytis kalbos – teko intensyviai papildomai mokytis trejus metus, kad išlaikyčiau penkis egzaminus ir gaučiau universitetinio lygio vertėjos diplomą. Daugelio lietuvių suvokimu būdama garbaus amžiaus ir jau visai neperspektyvi 60 metų „močiutė“, įgijau antrą profesiją ir tapau profesionale vertėja. Mano diplomas pripažįstamas teismuose, policijoje, jau nekalbant apie įvairias kitas įstaigas bei organizacijas. Bet vertėjos darbas nėra pagrindinis, tai labiau pramoga, kalbos įgūdžių įtvirtinimas. Be to, jis suteikia daug naujų potyrių: verčiau motinai, iš kurios atimta ir globėjams perduota dukra; kitai moteriai, pabėgusiai nuo smurtaujančio vyro; vyrui, bandančiam padėti žmonai išsikapstyti iš narkotikų liūno. Dažniausiai tenka versti rusakalbiams, lietuvių pasitaiko retai.

Bet smagiausias darbas buvo versti garsiam anglų aktoriui serui Ianui McKellenui, kuris daugumai pažįstamas iš „Žiedų valdovo“ ir „Da Vinčio kodo“. Lankiausi jo nuostabiuose namuose ant Temzės kranto, daug bendravau su aktoriumi ir dar kartą įsitikinau, kad tikrai talentingi žmonės yra paprasti, geranoriški, draugiški.

O didžiausią įspūdį paliko vertėjavimas iš Lietuvos kilusiai čigonų šeimai. Mama su trimis vaikais prieš porą metų atsikraustė į Londoną. Dvi mergaitės įstojo į koledžą, puikiai mokosi. Mama lanko anglų kalbos kursus ir dirba valytoja. Namuose tvarka, švara, socialinės darbuotojos ir manęs laukė skani arbata ir saldainiai. Problemų kyla tik dėl sūnaus, kuris praleido kelias pamokas mokykloje. Lietuvoje niekas net galvos nesuktų, kad 14-metis čigoniukas nelanko mokyklos.

Ar pasikeitė lietuvių gyvenimas Londone po „Brexit‘o“?

Asmeniškai aš ir mano šeima jokių pokyčių nejaučiame. Daugelis žiniasklaidos pranešimų apie išpuolius prieš kitataučius yra išpūsti, sutirštinti. Nekultūringų žmonių pasitaiko visur, kaip ir buitinio chuliganizmo ar viešosios tvarko pažeidimų atvejų, tik dabar juos bandoma sieti vien su „Brexit‘u“. JK numatyta baudžiamoji atsakomybė už neapykantos išprovokuotus nusikaltimus – įžeidimus, panieką, erzinimą. Vyriausybė išplatino papildomą medžiagą mokykloms ir kitoms įstaigoms dėl neapykantos išprovokuotų nusikaltimų. Žmonės skatinami kreiptis dėl patirtų įžeidimų. Ši sistema JK veikia – tai šalis, kurioje neapykanta apskritai netoleruojama. Jau prasidėjus deryboms dėl išstojimo iš ES matyti, kad „Brexit“ šalininkų pergalė išprovokavo tamsiąsias nacionalistines jėgas. Londone pikto nusiteikimo neteko pajusti, o juk muziejuje kasdien sutinku šimtus žmonių, kalbuosi su jais. Tačiau toliau nuo centro pasitaiko neapykantos proveržių.

Tačiau pastaruoju metu Londone įvyko keletas žmonių gyvybes nusinešusių teroristinių aktų. Ar jautiesi saugi, gyvendama Didžiosios Britanijos sostinėje?

Niekas nesijaučia saugus. Žmones apėmęs vidinis nerimas, pastarųjų poros mėnesių įvykiai patvirtina tai. Rugsėjį viename iš didžiųjų Londono prekybos centrų sprogo elektros skydinė. Pirkėjai, o jų ten gal tūkstantis, puolė paniškai bėgti. Kitas nesenas įvykis prie Gamtos istorijos muziejaus, kai automobilio nesuvaldęs taksistas įvažiavo į lankytojų, laukiančių prie įėjimo, minią. Šeši buvo sužeisti, kiti puolė bėgti. Buvo uždarytas metro ir artimiausios gatvės, sustojo eismas, tikras chaosas! Tik po poros valandų paaiškėjo, kad įvykis nesusijęs su teroristiniu aktu. Metro, autobusuose – visur, kur daugiau žmonių, žmonės įtariai žvelgia į didesnes kuprines nesančius jaunuolius.

Pakalbėkime linksmesne tema: ką mėgsti veiki Londone laisvalaikiu? Kokie Tavo ateities planai?

Londone dievinu maudymąsi Serpentino ežere – jis yra Haid Parke, pačioje Londono širdyje. Klubo nariai maudosi anksti ryte ištisus metus be jokių hidrokostiumų – jie Serpentine nepripažįstami. Žiemą yra tekę matyti ir ledo, bet man labai smagu paplaukioti šaltame vandenyje. Išsimaudę geriame arbatą, bendraujame – tai yra puikiausios dienos minutės. Dauguma klubo narių itin geri plaukikai, kelios dešimtys yra perplaukę Lamanšo sąsiaurį. Tad ir kalbos sukasi apie plaukimo sąlygas tarp Škotijos salų, Hudzono įlankoje, dar kur nors. Man tai patinka, įkvepia – šiems žmonėms viskas įmanoma, svarbu tik tinkamai organizuoti plaukimą. O ateities planai itin rimti – ketinu džiaugtis gyvenimu, kol pajėgsiu…

Džiaugsiesi gyvenimu Londone ar Lietuvoje?

Londone džiaugiuosi gyvenimu dabar – čia tiek galimybių! Mėgstu lankyti muziejus, vaikščioti man nepažįstamų rajonų gatvelėmis. Neseniai atradau Dockland rajoną prie Temzės – atrodo, suveikė laiko mašina, perkėlusi iš dabartinio Londono mažiausiai 100 metų atgal.

O kol kas, kad veltui negaiščiau laiko Londone, vėl lankau kursus, tobulinu anglų kalbos gramatiką. Įjunkau čia mokytis, nors prieš tai 30 metų niekur nesimokiau. Smagu, kai gyvenime ne tik darbas ir šeima, o yra dar kažkas, jaunatviškai įsukančio, tokio studentiško. Ar verta minėti, kad grupėje esu dvigubai vyresnė už kitus?

Tačiau svajoju sugrįžti į Lietuvą, mylimą, ramią. Juk dabar bet kur gali nuskristi, Europa tikrai galima džiaugtis kiek tik norisi. Gal gyvendama ramų gyvenimą Vilniuje parašysiu kokią knygą, kad ir apie Ignalinos atominę elektrinę, apie kurią tiek daug metų rašiau straipsnius „Respublikai“. Ir, žinoma, būtinai atvyksiu  pasisvečiuoti mielojoje  Klaipėdoje, aplankyti čia gyvenančių bičiulių. Į Klaipėdą visada taip smagu sugrįžti.