Šiais metais „Nepatogaus kino“ programa, nagrinėjanti ir diskutuojanti aktualiomis ekologijos problemomis ir temomis, pakeitė spalvą, iš tradicinės žaliosios tapo mėlynąja. Šis spalvų pokytis pabrėžia 11-ojo festivalio aplinkosaugai skirtos programos dėmesio kryptį – Žemės vandenų temą. Opi tirpstančių ledynų problema, bebaigianti išsekti Aralo jūra bei kaip su tuo gyvena ir tvarkosi bendruomenės, tiesiogiai susijusios su šiais klimato kaitos fenomenais.

Mėlynąją programą sudaro 4 filmai, visi bus rodomi Klaipėdoje spalio 25–28 dienomis. Uostamiestyje galbūt ir nesijaučia radikalūs klimato kaitos ženklai, tačiau šio miesto gyventojams ekologinės vandenų problemos yra arčiau nei visai likusiai Lietuvai.

Palmiros Mart nuotr.

Rytojaus jūra (2015) Kazachstanas, Vokietija, 88 min.

Spalio 25 d., 18.00 val., Kultūros fabrikas

Aralo jūros žymėjimas žemėlapiuose ir tai, ką matome dabar, stipriai prasilenkia. Ten, kur buvo jūra, dabar matome dykumą. Rūdijančius laivus, kurie taip niekada ir nepajudės, nebent, į metalo supirktuvę. Tuštuma išsiplėtė ten, kur ankščiau tyvuliavo gyvybė ir ją tausojantis vanduo. Tikriausiai tai, kas vyksta, yra viena akivaizdžiausių žmonių sukurtos pramonės įsikišimo į gamtos tvarką pasekmė.

Iš Kazachstano kilusi režisierė klajoja po šį kraštą, kuriame susiliejo sovietinės pramonės padariniai ir postsovietinės šalies gyvenimas šiais laikais. Katerina Suvorova per kamerą stebi vietinių gyvenimą, bandydama suprasti, ar jie taip pat „išdžiūvę“ kaip ir Aralo jūra?

Kivalina (2016) JAV, 64 min.

Spalio 26 d., 21.00 val., Kultūros fabrikas

Kartu su režisiere žiūrovui suteikiamas šansas stebėti bendruomenę, kuri yra ties išnykimo riba. Kivalina kaime, Aliaskoje, 209 kilometrai už poliarinio rato gyvena eskimų inuitų bendruomenė. Autentiškai bendruomenei klimato atšilimas itin opi problema – tirpstantys ledynai kelia vandens lygį ir tuo pačiu kėsinasi paskandinti pakrantėje įsikūrusį kaimą.

Filmas užfiksuoja ir supažindina žiūrovą su mums tokiu tolimu, bet visiškai autentišku gyvenimo būdu ir bendruomene, kuri sugebėjo išlaikyti savo protėvių papročius ir gyvenimo būdą. Filme taip pat paliečiama banginių medžioklė, nes Kivalina yra vienintelis regionas Arktyje dar tebemedžiojantis grenlandinius banginius.

Sutemų choras. Paremta Davido Monacchi „Išnykimo fragmentais“ (2017) Italija, Belgija, Ekvadoras, 62 min.

Spalio 27 d., 19.00 val., „Tema“, Naujojo Uosto g. 3

„Sutemų choras. Paremta Davido Monacchi „Išnykimo fragmentais“ yra viena stipriausių kada nors sukurtų dokumentinio kino patirčių. Ekoakustinio kompozitoriaus David Monacchi kelionė po atokų Ekvadoro mišką Amzonės upe, įsiklausant į autentišką gamtos balsą ir įrašant 24 valandų nepertraukiamą 3D garso takelį. Tokį autentišką takelį, kuris galėtų ateities kartoms byloti apie dinamišką ir pirmykštę gamtą, apie Amazonės miškus, kurie pasižymi itin plačia gyvybės formų įvairove.

„Sutemų choras. Paremta Davido Monacchi „Išnykimo fragmentais“, užfiksuoja garsą amžiams. Tačiau konfliktas kuriamas iš suvokimo, kad įrašuose užfiksuota tai, kas kažkada išnyks. Ši patirtis pasiekia ribą, ties kuria susilieja laikinumas ir amžinybė.

Tulė ir Tuvalu (2014), Šveicarija, 96 min.

Spalio 28 d., 16.00 val., Klaipėdos Kultūros fabrikas

Šis filmas pasirenka dvi skirtingose pasaulio kraštuose esančias salas – salą Tulę ir salą Tuvalu. Gretindamas skirtingas situacijas šiose salose režisierius kuria paradoksalų kontrastą. Tulę užsemia tirpstantis ledas, o Tuvalu yra sala, kurią kylantis jūros lygis gali greitu metu paskandinti. Abejose salose gyvena bendruomenės – jos nenori keisti savo gyvenimo būdo, dėl to atsisako minties išsikelti. Tulėje besiverčiantys banginių medžiokle vietiniai pripažįsta, jie tiesiog nežino kito būdo gyventi, tai yra vienintelis amatas, kurio juos mokė nuo mažumės. Tuvalu krantų taip pat nenori apleisti vietiniai, juk jie čia gimė ir užaugo, kaip jie gali norėti gyventi kažkur kitur.