Spalio 26 d. NEPATOGUS KINAS. Kasmetinis festivalis apie pasaulio karštus probleminius taškus prasidėjo trečiadienį ir baigsis sekmadienį. Antšlago nėra. Taip, kad galit drąsiai varyti į Kultūros fabriką. Perspėjimas: penktadienį 19 val. pas Liną Kutavičių „Temoje“ (Uosto g.) filmas apie ekogarsą. Turėtų būti kažkas netikėto.

Trumpai, ką mačiau.

Pasižiūrėjau filmą apie Aralo senkančią jūrą „Jūra rytoj“. Gabalėlis jūros dar yra, bet didžioji dalis – dykuma ir druska.
Režisierė Katerina Suvorova gimė 1983 m. Kazachstane. Rašytoja.

Labai estetiškas filmas. Sakyčiau, kad šiek tiek net per nelyg, nes vietomis užsikaifuojama surūdijusiais laivų peizažais. Bet aišku, kad gražu. Ir žmonių charakteriai tokie superiniai, kad liko manyje kaip gyvi.

Jauna intelektuali moteris, vienišė, tirianti dumblius.

Diedukas, auginantis melionus druskingoje žemėje ir gyvenntis kaip laukinis pauktelis ant išsekusio jūros kranto.

Žmonės kaip tie metaliniai laivai, – stovi sau įsikibę į mitologinę žemę ir nei krust.

Tokie charakteriai palieka nuostatą, kad kievieną dieną gali daryti monotonišką veiksmą ir Jūra sugrįš.

Tai tikėjimo aktas.

Žiūrėjau dar du filmus.

‚Mūšiai už uždarų durų“ – filmas apie smurtą artimoje aplinkoje, t.y. šeimoje. Filmas, kaip ir pirmasis, – estetiškai vientisas, tačiau žymiai dramatiškesnis. Penkių moterų kraupios istorijos. Jos buvo mušamos, niekinamos, psichologiškai gniuždomos, kentėjo, nes turėjo mažus vaikus ir jautėsi priklausomos nuo jų tėvo.

Istorijos vyksta skirtingose šalyse: JAV, Švedijoje, Indijoje… Filme parodytos stiprios moterys, kurios išsivadavo iš smurtautojo. Tačiau statistika sukrečianti – 99 procentai moterų, smurto aukų, nusižudo arba yra nužudomos.

Po filmo vyko diskusija, kurią jaukiai ir atidžiai moderavo Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė. Diskusijoje dalyvavo socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė, teisėja Audra, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, policijos pareigūnas Albinas Misevičius, pagalbos moterims organizatorė Lina Krasauskienė.

Įdomus faktas: 79 procentai klaipėdiečių linkę kaltinti moteris, patiriančias smurtą šeimoje, nes jie mano, kad jei ji norėtų, – išeitų, bet jei neišeina, tai jai patinka smurtas. Tačiau filmas aiškiai atskleidžia priežastis, kodėl auka neišeina. Ją valdo jausmai – gėda, kaltė, beviltiškumas.

Klausimas: kuri gali su tokiais jausmais kulniuoti miesto gatvėmis, iškelta galva, nešdama savo skausmą? Manau, kad tokios nėra arba ji jau išprotėjusi. Smurtautoją reikia sustabdyti, todėl labai svarbu, kad žmonės reaguotų į smurto apraiškas.

Margarita Jankauskaitė papasakojo istoriją, nutikusią Afrikoje. Ten buvo pradėta viešai kalbėti apie smurtą šeimoje. Tad vieno kaimelio name, vykstant smurtui už uždarų durų, viena moteris pasiėmė puodą ir pradėjo koridoriuje daužyti su samčiu. Prie jos prisijungė kiti, – kai tik pradeda moterį mušti, kaimynai su samčiais į puodus tranko. Smurtautojas apsiramino, nes aplinka netoleravo jo elgesio.

Smurto priežastis – noras kontroliuoti, rodyti galią. Mūsų visuomenėje toleruojamas smurtas, nes egzistuoja patriarchalinės visuomenės modelis. Reikia pašalinti iš mąstymo nuomonę, kad egzistuoja žmonės ir labiau žmonės, keisti patriarchalinius suvokimus (perteikiu Margaritos J. mintis)

Šis vakaras buvo vienas iš keitimo būdų – viešas kalbėjimas, nes smurtas, anot Dalios P., labiausiai bijo viešumo.

Ketvirtadienio antrasis filmas „Kivalina“ apie Aliaskoje (JAV) esantį nedidelį kaimą prie vandenyno, 400 gyventojų, kurį sunaikinti grasina vanduo.

Žmonės gaudo jūros ruonius, banginius, labai riebiai valgo, meldžiasi Dievui, daug mylisi, sprendžiant iš vaikų gausos.

Draugė Julija sako: visai kaip lietuviškame kaime, sotūs, laimingi ir nieko netrūksta.

Lietuviškų kivalinų toli ieškoti nereikia. Tik vietoj jūros vėplių – kiaules doroja. Gal ir taip. Bet aliaskiečiai atrodo laimingesni, labiau atsipalaidavę, nors gyvena ant išnykimo ribos. Tačiau savižudybių ir pas juos padaugėjo.