Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2017-10-28 |
Jei manote, kad pavadinime liko klaida ir žodį trinyčiai reikia rašyti iš didžiosios raidės – jūs klystate. Jokios klaidos čia nėra, nes trinyčiai yra labai gražus bendrinis lietuvių kalbos žodis, kurio sudurtinę reikšmę turėtų sugebėti paaiškinti ir šeštokas.
Todėl net nedrįstame abejoti, kad jo reikšmę kuo puikiausiai žino ir iš garbių klaipėdiečių susidedanti Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija ir, savaime suprantama, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurios pritarimu, jei nemelavo vienas dienraštis, šį gražų senovinį žodį nuspręsta kažkodėl ištrinti iš klaipėdiečių atminties.
Jau greičiausiai supratote, kad kalbame apie tikriniu daiktavardžiu sovietmečiu paverstus Trinyčius, kurio vardu mūsų mieste buvo pavadintas verpimo fabrikas ir kurio vardu iki šiol didžioji dauguma ne tik vyresnės, bet ir vidurinės beigi jaunosios kartos klaipėdiečių tebevadina Trinyčių tvenkinį ir šalia jo esantį parką. Nors jis, kaip jau žinote, miesto Tarybos sprendimu beveik prieš metus oficialiai yra pervadintas į Malūno.
Įdomiausia, kad šito nežino šalia Trinyčių tvenkinio gyvenantys žmonės: vėsią spalio pavakarę iš 6 čia vaikštinėjusių sutiktųjų nė vienas sakė tokio dalyko negirdėjęs ir net neketinantis jokiais malūnų vardais vadinti savo Trinyčių prūdo. Viena pagyvenusi pora bandė paprotinti šių eilučių autorę, aistringai įrodinėdama, kad šioji bus kažką supainiojusi ar tiesiog prisifantazavusi.
Vėsią spalio pavakarę iš 6 prie Trinyčių tvenkinio vaikštinėjusių sutiktųjų nė vienas sakė negirdėjęs apie šiam parkui suteiktą naują Malūno pavadinimą, autorės nuotr.
Tačiau liūdniausia šioje vardų kaitaliojimo istorijoje yra ne tiek pats vardo pakeitimo faktas, kiek suvokimas, jog ir nepriklausomoje Lietuvoje kai kurių biurokratų bei valdininkų įpročiai ir mąstysena ne kažin kiek yra nutolusi nuo sovietmečio.
Nes gražaus Trinyčių pavadinimo pakeitimas į ne mažiau gražų Malūno primena ne ką nors kitą, o būtent sovietmečiu užgimusią madą visus senus gražius buvusius prūsiškus – vokiškus (suprask – „fašistinius“), o kai kada – net ir kuršiškus pavadinimus keisti į klaikius naujadarus. Neapsistosime ties į jokius logikos rėmus netelpančiais Karaliaučiaus srities černiachovskiais – sovietskais, užtenka prisiminti vien aktyvią anuometinių neva lituanistų, neva istorikų kovą už upės Dangės pavadinimo pakeitimą į neva „lietuvišką“ Danę.
Su tokiu jau naujųjų laikų nomenklatūros pastangomis įdiegtu ir „išprievartautu“ Dangės vardu užaugo jau dvi klaipėdiečių kartos, tad ar betenka stebėtis, kad būtent šių kartų atstovai labiausiai ir siekia iš klaipėdiečių atminties ištrinti, jų supratimu, ir „sovietinį“ Trinyčių vardą.
Su Trinyčiais augo ir užaugo daugiau nei dvi klaipėdiečių kartos. Prie Trinyčių prūdo per pertraukas patraukti dūmo lėkdavo buvusių 9-osios ir 10 -osios vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių „blogiukai“, Trinyčių parke pasimatymus skirdavo anuometiniai (o gal ir dabartiniai?) įsimylėjėliai, Trinyčių fabrike sunkiai dirbo paprasti, darbštūs lietuviai, rusai ir kitų tautybių žmonės, daugiausia – moterys. Mūsų mamos ir močiutės sunkomis sąlygomis, dirbdamos trimis pamainomis, iš uzbekiškos medvilnės verpė jau lietuviškus siūlus, kurie galbūt buvo naudojami ir audžiant naujoviškus trinyčius.
Nors parkas ir tvenkinys jau beveik metai kaip pervadinti, stendas, kaip ir žmonės, laikosi senojo pavadinimo, autorės nuotr.
Trinyčių fabriko, žinia, nebėra, daugelis jame dirbusių klaipėdiečių irgi jau paliko šį žemiškąjį pasaulį, tai kuriems galams saugoti jų, neva „sovietinių“ žmonių, atminimą? Juk kur kas paprasčiau mūsų dienoms pritaikyti anų laikų populiarųjį rusišką posakį „lomatj – nie strojit, kurį pagal semantinę reikšmę lietuviškai reiktų versti kaip „lengviau nugriauti, nei pastatyti“…
Bet tiesa yra ta, kad jokios komisijos, jokie potvarkiai ar net įsakymai neprivers visų Trinyčius menančių žmonių bei jų palikuonių, kaip sakė ir anie šeši parke sutiktieji, atsisakyti šio gražaus lietuviško žodžio. Taip, kaip anų laikų klerkai – „patriotai” iš jų atminties neištrynė nūnai aktyvių piliečių iniciatyva atgimstančio Dangės pavadinimo.
Nežinau, kas verpalų fabrikui sovietmečiu sugalvojo suteikti tokį gražų lietuvišką pavadinimą – Trinyčiai. Aišku viena – už tai, kad ši gamykla nebuvo pavadinta kokiu nors „Felikso Dzeržinskio“ ar „Raudonojo Spalio“ vardu, turime būti dėkingi išmintingiems ano meto lietuviams, kurių, pasirodo, būta net ir tarp sovietinės biurokratijos ir kurių išminties akivaizdžiai pritrūko šių dienų nepriklausomos Lietuvos uostamiesčio valdininkams…
Kam gali nepatikti gražus lietuviškas žodis trinyčiai, nebent kokiam.užkietėjusiam lietuviškumo nekentėjui. Stebiuosi.tokiais keitimais.
O kada vėl turėsime Dangę? Dėl malūno pavadinimo – tegu miesto galvos pasižiūri ar apeina tą vietą, kur yra Trinyčių prūdo jungtis su Dange. Baisesnių griuvėsių miesto centre jau sunku rasti (nebent sudegusios „Baltijos” griuvėsiai), tai gal tuos griuvėsius sutvarkius ir prikėlus įprastam žmonių gyvenimui tą „Malūno” vardą ir būtų galima duoti?
Keistoka autorės logika. Kad Dangę sovietmečiu (tiksliau jau Atgimimo laikais) pakeitė į Danę, tai blogai, o kad Malūną į Trinyčius – gėris. Malūno tvenkinys minimas jau nuo XVI amžiaus. Ir sugrąžinti senąjį pavadinimą pasiūlė ne valdžia, o literatas, kraštotyrininkas Vytautas A. Gocentas. Ir tik vėliau sekė biurokratiniai dalykai – komisijos, miesto Taryba.
Belieka tik pagooglinus papildyti, ką gi reiškia „trinytis”. Trinytis – eglute austas audeklas.