Tik visiškas kvailys gali pilti žibalą į gaisrą, siekdamas jį užgesinti. O aš imsiu ir įpilsiu. Vis tiek blogiau nebus, nei yra dabar.

Štai jau keletą dienų Lietuvos viešosios erdvės lauže viešai deginama žymiausia šių dienų Ragana – Žiežula- Vanagaitė.

Šitos ponios knygų neskaičiau, o apie meno (ar ne meno) kūrinius, nesvarbu, kas tai bebūtų – knyga,  kino filmas, ar paveikslas – niekada nesprendžiu pagal kitų nuomones. Savąją išsakau tik pati susipažinusi su aptariamu dalyku. Todėl šios temos nebus.

Nuo pat pradžių nepatikėjau „patriotine“ didžiausios leidyklos morale ir vos po pusdienio visagalis feisbukas pateikė dokumentais paremtus faktus apie ilgamečio šios leidyklos vadovo (regis, lyg ir buvusio?) ilgametę draugystę su KGB. Nieko naujo ant šio svieto, patikrintas metodas, kai budelis apsimeta auka.

Bet ne tai svarbiausia. Nėra tokių verslininkų, bent jau Lietuvoje, kurie dėl dorovės ir tariamo patriotizmo  savanoriškai atsisakytų pelno ir dar… didžiuodamiesi apsiskelbtų patys sunaikinsiantys savo produkciją! O jei kam nors viešas knygų pavertimas makulatūra atrodo elementarus, civilizuotas ir net pagirtinas dalykas, suderinamas su laisvos šalies demokratinėmis vertybėmis – neturiu ką tokiems žmonėms pasakyti. Nebent priminti analogiją su 1933-ųjų Vokietija.

Beje, o kas matė, kur, kaip ir kada tos knygos buvo (bus?) verčiamos makulatūra? Patikrinta rinkodaros viešųjų ryšių akcija, panašu, suveikė visu 100 proc.!

Demokratija, kaip sakė Čerčilis, yra bjaurus dalykas, bet kol kas žmonija nieko geresnio už ją neišrado. Laisvoje šalyje kiekvienas žmogus gali turėti savo nuomonę ir ją laisvai reikšti, kad ir kaip daugeliui ta nuomonė nepatiktų ar net būtų visiškai nepriimtina. Vos tik randasi žmonių grupės, reiškiniai, įvykiai, faktai etc., apie kuriuos galima kalbėti tik gerai arba nieko – tai yra aiškus signalas, kad demokratija serga, kad tai pirmas žingsnis autoritarizmo link. Deja, bet tokių tendencijų šiandieninėje Europoje daugėja, kai, pvz., gėjai siekia būti pripažinti neliečiamaisiais, o žmonėms akis badę dušanskiai mojuoja šventa holokausto skraiste. Ir tai yra lygiai tokie pat nerimą keliantys dalykai,  kaip ir draudimas Vanagaitei išsakyti savo itin abejotiną poziciją.

O jei ponios nuomonė prasilenkia su šalyje veikiančiais įstatymais, tam yra prikurta daugybė iš  biudžeto išlaikomų institucijų, kurių pareiga ir yra atitinkamai reaguoti į įstatymus pažeidžiančių piliečių veiksmus. Jei įstatymai nepažeisti – linčo teismai su demokratija sunkiai suderinami.

Ir pabaigai. Pirmą kartą Adolfo Ramanausko Vanago knygą „Daugel krito sūnų…“ skaičiau vos tik atkūrus Nepriklausomybę. Šiuo metu ją skaitau antrąjį kartą. Ir kuo labiau gilinuosi, tuo labiau abejoju, kad šis didis Lietuvos sūnus  būtų patenkintas, matydamas kaip jo išsvajotoje, mylimoje, laisvoje šalyje naudojami beveik tokie pat rafinuoti kitaip mąstančio žmogaus pjudymo metodai, kokius prieš partizanus naudojo MGB- istai. Ačiū Dievui, dabar nors akių neišbado…Kol kas.