Nors įprasta manyti, kad dvasiniai reikalai meno žmonėms rūpi labiau už žemiškuosius, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys tvirtina priešingai: jam svarbu, kokie sprendimai priimami mieste. Uostamiestis – laisvas, tačiau pernelyg tuščias, o vien pastebėti šį faktą ir juo manipuliuoti neužtenka tam, kad padėtis pasikeistų, tvirtina aktorius.

Donatas Želvys. Asmeninio archyvo nuotr.

Ir nors teatro scena – ne vieta miesto ūkiniams reikalams nagrinėti, D. Želvys tikina, jog jį neretai užklumpa mintys apie tai, ką Klaipėdoje reikia keisti.

„Taip, Klaipėda – geras miestas gyventi, tačiau nereikia tuo apsiriboti. Jis gali būti dar geresnis“, – įsitikinęs aktorius.

Kad gyvenamoji aplinka jam – ne vis tiek, D. Želvys įrodė vasarą, kai su kolega iš Klaipėdos jaunimo teatro Gyčiu Šimelioniu išplatino didžiulio rezonanso sulaukusį satyros kupiną kūrinį „Odė Klaipėdai“. Juo „Pinigautojais“ pasivadinęs duetas netiesiogiai priekaištavo kalbomis apie gerą gyvenimą užliūliuotai Klaipėdos bendruomenei ir valdžiai.

Aktorius su „Atvira Klaipėda“ pasidalijo mintimis kaip ir kodėl Klaipėda gali tapti dar geresne vieta gyventi.

Koks Jūsų santykis su Klaipėda?

Aš esu klaipėdietis, nuo to viskas ir prasideda: aš galiu apie šį miestą kalbėti, dėlioti įvairias mintis, kovoti už jį, tikrinti Klaipėdą.

Laikote tai prigimtine savo teise?

Į svetimą daržą lįsti negražu – net ir noras jį išravėti gali pasirodyti kaip vagystė, o štai savajame galima ir net būtina tvarkytis, rauti lauk piktžoles.

Ir kaipgi Jums atrodo tas daržas? Derlingas, ar užžėlęs piktžolėmis?

Skurdokas. Žemė – gera, bet joje mažai sėjama. Man atrodo, čia maža jaunų žmonių. Gali būti, kad jie grįš – daug išvažiavo į Vilnių, bet ten jau darosi ankštoka, o atvykusieji tampa tik sostinės gyvenimo stebėtojais. Be to, ir patys vilniečiai išvyksta iš savo miesto, vis daugiau jų galima sutikti ir Klaipėdoje.

Vilniuje neliko vietos, o Klaipėdoje jos – pilna, tik drąsos nėra.

Drąsos – kam?

Nereikia išsigąsti, nes čia atsidūrus gali išgąsdinti tuštuma: kontrastai yra akivaizdūs, jie milžiniški. Kai nuvažiuoji į Vilnių, žmonių gausa tiesiog šokiruoja. O čia – viskas baigiasi sulig vasara.

Man baisu, kad mes palaipsniui netaptume provincialais – žmonės pamažu užsidaro, mato tik save ir aplinkinius, jie nežvelgia plačiai.

Tai gali pakenkti atskiroms sritims: mes pradedame pjautis tarpusavyje.

Provincialai – todėl, kad nemoka gyventi didelėje bendruomenėje, susitarti su ja?

Provincialai todėl, kad visi vieni kitus pažįsta. Atskirose srityse – aš kalbėsiu apie kultūrą – tu žinai, kas, ką, kaip ir kodėl daro, o blogis prasideda, kai vienas kitą pradedame vertinti. Reikia vertinti save ir platesniame kontekste, žvalgytis į pasaulį, lygintis su juo.

O čia – lyginasi vienas su kitu tarpusavyje. Aš kalbu apie Klaipėdos menininkus, tačiau man atrodo, kad tai vyksta visose kitose srityse.

Mes bijome pripažinti, kad kažko nežinome, o tai jau jaučiasi visame mieste. Beje, tai irgi provincijos požymis.

Todėl užuot ėmus nagrinėti tai, kas nežinoma, aikštėn iškeliamos mažos problemėlės, kurios paverčiamos didelėmis rietenomis – tai man labai jaučiasi stebint Klaipėdos valdžios atstovų pozicijas viešoje erdvėje. Dar baisiau, kad tos mažos problemėlės – tai problemų pasekmės, o ne problemos. Ir gaištamas laikas tam, ko negali pakeisti, svaidomasi kaltinimais.

Iki tol – tyla. Nėra iniciatyvaus žmogaus.

Vienas kitas bando rodyti iniciatyvą, bet kai įsiklausai, supranti, kad jis tik rėkauja apie tas pačias problemų pasekmes, kaltina dėl jų kitus, save laiko šventu, naudojasi kito nelaime tam, kad galėtų apie save pranešti. Kaimo rėksnys, ne daugiau.

Problemos pastebėjimas ir garsus to paskelbimas yra svarbiausia. Tai padaręs žmogus tampa vietos teisuoliu visose srityse. Kalba apie meną, nors nieko apie jį neišmano.

Tokie visažiniai, mano manymu, stabdo miesto progresą.

Grupei žmonių jie tampa vėliavnešiais ir skelbia, kad Klaipėda yra geriausias miestas, o šie ir patiki tuo, dingsta bet koks noras kažko siekti – kam siekti, jeigu esame geriausi?

Bandote pasakyti, kad ydinga laikyti didžiuliu pasiekimu gebėjimą matyti kito darbą ir jį vertinti, garsiai apie tai skelbti?

Gebėjimas matyti yra prigimtinis, jį turi visi. O štai objektyvaus žmogaus mieste nėra. Visi tapo šališkais atskirais klausimais arba tiesiog neapkenčia kažko ir tai akivaizdžiai demonstruoja. Visi tik kalba, o klausytis ir girdėti nenori niekas.

O man atrodo, kad išmintingas žmogus turėtų mokėti klausytis. Ypač vyresni žmonės, į kuriuos turėtumėme lygiuotis.

Tačiau panašu, kad tarp miesto lyderių esantys žmonės – jie nėra autoritetai, miestiečiai labiau demonstruoja panieką jiems nei pagarbą. Ir tai ne tik miestiečių problema, bet ir lyderio – jis kažką daro ne taip, kad sulaukia tokių reakcijų.

Žinoma, turime visi keistis ir kažką daryti, priimti nepopuliarius sprendimus dėl to, kad tokios mūsų visuomenę kamuojančios problemos kaip socialinė nelygybė ar tolerancijos kitokiems žmonėms stoka išnyktų.

Kitaip eilinį kartą teks žiūrėti į pasekmę, į valdžioje esančius žmones ir juos smerkti – prie to jau esame įpratę – tačiau nieko nesiūlyti, rėkti be tikslo. Rėkimas, kaltinimai yra dorybė.

Gal tiesiog nėra idėjų?

Kartais norisi tų rėksnių paklausti: ei, o ką siūlai? Ar tik burbi kaip kaimo boba, pro tvoros viršų žiūrėdama į kaimyną?

Aš domiuosi vietos politika, man įdomu, kokie sprendimai priimami mano mieste, turiu žinoti, kas čia vyksta. Ir man atrodo, kad daugiau politikų elgiasi kaip tos kaimo bobos.

O, mano manymu, reikėtų paslėpti savo egoizmą ir vienytis bendram tikslui, padėti iš šūdo išspausti vaško. Bet ne – imama geriau šikti dar daugiau. Ir kas iš to? Kur veda konfliktai? Tikrai ne ten, kur diskusijos.

Su tuo, kuris viską žino, diskusija neįmanoma. Todėl keistai atrodo, kai miesto visažiniai skundžiasi, kad su jais niekas nenori kalbėtis. Jie pastebi viską, išskyrus savo problemas.

Taip dingsta galimybė kelti idėjas ir prašyti visuomenės pagalbos jas įgyvendinti. Tam reikia gerų argumentų, o jų nėra.

Miestiečiui stebint visa tai iš šalies darosi dar baisiau, nes aiškiai matyti kad net tavo deleguoti žmonės nesugeba susitarti. Žmogus tiesiog pasijunta bejėgiu, o tai siaubingas jausmas. O kai pamatai ir išvažiuojančius jaunus žmones, apima panika, kyla noras palikti miestą, bet tokiu atveju pripažintum pralaimėjimą.

Teatrui įprastai pavyksta taikliai atskleisti visuomenės, kaip atskiro vieneto, ydas. Ar Jums nekyla noras scenoje atskirai nagrinėti Klaipėdą, jeigu ji tokia unikali?

Pirma, teatras privalo rūpintis visiškai kitais dalykais. Antra – jeigu ir atskleistumėme, tai nebūtų galima laikyti tikruoju atsakymu. Teatre nekalbama tiesiogiai, todėl mes negalėtumėme kalbėti apie konkrečius dalykus, galime duoti užuominas, į ką reikia atkreipti dėmesį.

Davus aiškų atsakymą žiūrovas gali jį priimti asmeniškai, manys, kad badau jiems akis, sukelti priešišką reakciją. Klasikinis pavyzdys: žmogui pasakius, kad jis elgiasi blogai, pirmasis atsakymas bus – aš nesielgiu blogai.

Reikia parodyti situaciją iš visiškai skirtingos perspektyvos. Tada žmogus gal ir atpažins save, susimąstys. Keliame klausimą, ne atsakymą. Rūpinamės žmogaus dvasia, o ne miesto ūkiu. Geras režisierius ir spektaklis privers žmogų pažiūrėti iš šalies, įkvėps jį pokyčiams.

Kad taip Klaipėdą privertus pasižiūrėti.

Visi miestai turi tarsi atpažinimo ženklus, kuriuos reikia išlaikyti, nes jie paverčia miestą stipriu,  savo archetipus: Vilnius – snobiškas, Kaunas – visiškai kitoks, o Klaipėda turi laisvą dvasią.

Klaipėdoje mes apie tai daug kalbame. Bet mes tik kalbame, tačiau nesielgiame.

Akimirka iš monospektaklio „Kontrabosas“.

Gal kalbos – savotiška kompensacija sau?

Tai lyg ir pasiteisinimas, išmetami žodžiai, ne veiksmai. O įvairios kalbos, informacijos ir dezinformacijos kažkam naudingos tik tuomet, kai panaudojamos kaip manipuliacijos priemonės.

Klaipėda – tarsi talentingas tinginys: kas iš tavo puikių savybių, jeigu tu nieko nedarai? Man nepatinka tinginiai, verčiau palaikysiu tą, kuris be talento, bet be proto stengiasi.

Tai taikyčiau ne tik miestui, bet ir jame gyvenantiems žmonėms. Ir tarp jų yra talentingų tinginių, ir rėksnių, ir bambeklių. Ir sau taikyčiau, nes aš čia gyvenu. Įvardinkime savo ydas, tai bus pirmas veiksmas norint keistis.

Tikiu Klaipėda, nors ir labai liūdna, kai kitur pamatai miestą, o čia jo nėra, nors ir vadinamės didmiesčiu. Nėra to miesto jausmo, kai eini gatve ir tave stebina netikėtumai. Čia viskas nuspėjama, dar prieš eidamas įvardiji, kas įvyks už gretimo kampo.

Spėji, ir dažniausiai esi teisus?

Būtent. Net ir savaitgalį. Taip Klaipėdoje yra todėl, kad miestas bijo rizikuoti: priimami sprendimai, įtinkantys daugumai. Tame – nieko blogo, tačiau ir nieko gero. Valdžia pradėjo viską žinoti, nėra sprendimo, kuris išmuštų iš vėžių, priverstų pasakyti: „Čia Klaipėda taip sugalvojo? Tokį dalyką? Klaipėda??? Pasamdė 50 autobusų ir jais atvežė visus Vilniaus muzikantus prie jūros atsigerti arbatos?! Vau.“

Žinoma, tai tik spontaniškai į galvą šovęs sumanymas, kurio įgyvendinimas būtų laikomas tik pinigų švaistymu. Kita vertus, dėl tokio poelgio apie Klaipėdą dar ilgai kalbėtų. Gal žmonės imtų važiuoti į mus pažiūrėti, kokie mes keisti, įdomūs, „raunantys stogą“.

Laisvas miestas, kaip ir deklaruojama. Žodžiais.

Veiksmus galima nuspėti – bus paskaičiuota ir nuspręsta, kad „vajetau, kas čia per nesąmonė, vajetau, kaip brangiai kainuoja.“

Nejaugi netradicinių sprendimų visiškai nėra?

Yra. Ir Klaipėdos jaunimo teatras prisidėjo prie tokių iniciatyvų kaip festivalis „Jauno teatro dienos“ ar renginio „Turgaus naktis“. Pirminis šių idėjų vertinimas irgi buvo „nesąmonė“, tačiau žmonės atėjo, žiūrėjo, jiems patiko.

Vienas lauke ne karys. Prie menininkų turi jungtis ir kitų sričių atstovai, politikai, entuziastingi, veiklūs žmonės. Reikia kooperuotis, kurti komuną, kelti idėjas, kažkas turi degti noru įgyvendinti sumanymus, uždegti kitus.

Dėl to žavūs yra jauni žmonės, kurie daro net nežinodami, kaip jų sumanymas baigsis. Rizikuoja.

Ar Klaipėda turi tam didžiulį potencialą, ar dirva čia – gera?

Dirva gera, tik reikia ką nors auginti, rizikuoti. Pabandykime užauginti čia bananą, arbūzą. Tikriausiai nieko neišeis, tačiau žinosime, kad arbūzo ir banano čia geriau nesodinti, nes jau būsime tai išbandę.

Bandykime. Nes jeigu nebandysime, tai žemė čia dirvonuos, arba valgysime tik tai, kas užaugs savaime ir visi apsimesime patenkintais.