Viskas turi savo vertę ir savo kainą. Gyvenimas ir sveikata – taip pat. Vienam diktatoriui ši kaina – menkniekis, tėvams vaikai gali būti neįkainojami. Tai skiriasi priklausomai nuo vietos ir laiko. Galiu pateikti daug gražių posakių apie sveikatą, jos vertingumą ir svarbumą. Visi girdėję apie Hipokrato priesaiką, kuri žinoma, bet mažai taikoma. Taigi noriu pasigilinti į kainą, vaistų kainą ir to moralinį sandą. Kiek kainuoja gyventi?

Šiuo metu itin svarbiu dalyku daugeliui tapo gydymo kaina. Nors turime skirti jos dalis, tačiau pagrindinis veiksnys, kuris išjudino diskusiją, yra vaistai. Gydymas remiasi tam tikra esama struktūra: poliklinikomis, ligoninėmis, vaistinėmis, socialinėmis garantijomis. Atrodo, kad akivaizdu, jog sirgdamas žmogus pasiima biuletenį, tai yra teisę gauti mokamų atostogų.

Žymi dalis gydymo yra medikamentinė. Aišku, žinome ir žolelių arbatą, kojų kaitinimą karštame vandenyje ar medaus su pienu vartojimą. Visa tai natūralu, paprasta ir pigu. Bet dar yra ir labai brangus gydymas bei tyrimai. Nevardinsiu milijonus kainuojančios aparatūros, paminėsiu tik retoms ligoms gydyti vaistus. Žiniasklaida skelbia, pvz., kad 56 tablečių pakelis inkstų vėžio vaistų kainuoja 3621 eurą. Šių PSDF lėšomis apmokamų medikamentų pacientui užteks du mėnesius. Oficialiais duomenimis, apendicito operacija ir gydymas ligoninėje asmeniui kainuoja nuo 719 iki 1240 eurų. Insulto gydymas – nuo 640 iki 8921 eurų, o rimtesnė operacija, kaip inksto transplantacija ir gydymas, atsieina net 22 000 eurų. Vaistai nuo krūties vėžio kainuotų apie 35 tūkst. eurų.

Taigi sumos didelės. Operacijas dar gali apmokėti (sunkiai) veik visi asmenys, o ilgalaikį brangų gydymą – beveik niekas. Kodėl brangsta operacijos, daug žinių nereikia. Naujos technologijos taip sukelia kainas, kad mažesnės ligoninės ar ambulatorijos apie tokią įrangą gali tik svajoti. Kad tai nėra gerai ir aiškintis nereikia, bet apie tai vėliau.

Dabar pereikime prie lyg ir paprastesnio klausimo apie vaistų kainas. Kaip teigia viena aksioma, sudėtingos problemos neturi paprastų sprendinių. Todėl tenka grupuoti vaistus į pigius ir brangius (sudėtingus). Kodėl jie tampa tokiais brangiais? Žinau, kad tų pačių vaistų kainos gerokai skiriasi įvairiose šalyse. Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš amerikietiško leidinio, kuriame rasime vieno vaisto kainą (Humira, kurio Lietuvoje kaina apie 1236 Eur). Jei jums vaistas paskirtas Jungtinėje Karalystėje, tai jis kainuos vidutiniškai 1362 JAV dolerius. Jei turite gydytoją Šveicarijoje, vaistas kainuoja apie 822 JAV dolerius. Bet jei nueisite pas gydytoją Jungtinėse Amerikos Valstijose, jūsų Humira receptas vidutiniškai pareikalaus 2 669 dolerių.

Organizacijos, tyrusios nereceptinių vaistų kainas Lietuvoje, nustatė, kad jos skiriasi nuo 5,5 iki 41,8 proc. Tuo metu gydomosios kosmetikos prekių kainų skirtumai siekia iki 70 proc., o maisto papildų prekių – net iki 132 proc.

Nesiimsiu gilintis į visas kainos dalis, priminsiu, kad kiekvieno vaisto kainą Lietuvoje sudaro gamintojo kaina, didmenininkui tenkanti dalis, mažmenininko taikoma marža ir pridėtinės vertės mokestis. Analizė atskleidžia, kad pačios vaistinės nėra didžiausios „brangintojos“, tą darbą padaro gamintojai.

Gamintojo kaina – vienintelė vaisto kainos sudedamoji dalis, kurios beveik nekontroliuoja valstybinės institucijos. Gal todėl ji sudaro didžiausią dalį galutinėje kainos struktūroje. Kainas deklaruoja patys gamintojai, užregistruodami vaistus. Manoma, kad apie 80 proc. Lietuvoje pardavinėjamų kompensuojamųjų vaistų kainos sudaro gamintojo dalis. Valstybė, nustačiusi kompensuojamųjų vaistų sąrašą, iš tiesų padengia tik dalį jų vertės, o daugiau nei pusę kompensacijoms numatytų lėšų išleidžia rinkos naujovėms, skirtoms vos 8 proc. pacientų gydymui.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metinėje kalboje yra pasakiusi: „Tvirtos laikysenos reikia ir jau prasidėjusiam perversmui vaistų rinkoje. Ji dešimtmečius balansuoja tarp farmacininkų godumo ir vaistų neįperkančio žmogaus“.