Kai netyčia atsiduriu savo tikrosios kalbos aplinkoje, ištinka toks geras geras jausmas – atrodo, kad namo parėjau! Prigimtinė kalba yra namai. O vieną tamsų vakarą, nelabai tesuprasdama, kur veža, atsidūriau Kretingos rajono Šukės kultūros namuose.

Autorės nuotr.

O Šukėje tą vakarą (pasirodo!) iš tiesų vyko reikšminga šventė – folkloro ansamblio „Šukupis“ 25-mečio minėjimas. Vakaras turėjo tradicinį pavadinimą – „Oncioks nu Šoke“. Tai pagal šukiškės Liudos Paulienės pasakojimo herojų piemenėlį Oncioką. Gal tas Oncioks buvo toks taikus, ramus, besišypsantis – kaip kad šios šventės Šukėje organizatoriai, dalyviai, o ir svečiai. Jokio lakstymo, jokio iš skubotumo durų trankymo, jokio šūkaliojimo ar brazdėjimo… Direktorės Violetos Ruikienės iš viso nebuvo girdėtis. Tik vienur, kitur pamatai jos gražutę tylią šypseną… Ir viso renginio tėkmė buvo rami, graži, su pajuokavimais. Kažkaip savaime viskas prasidėjo ir labai puikiai tęsėsi. Antai ir Kretingos rajono meras Juozas Mažeika čia lyg saviškis… Įsitaisė sau pasienyje – kaip lygus su lygiaisiais ir klausėsi jubiliejinio koncerto – molio uzboną pakilnodamas, gaivios giros kaimynėms papilstydamas.

Meno vadovas Alvydas Vozgirdas į sceną pirmiausiai atsivedė būrelį gražiai muzikuojančių vaikų. Matėme net savo melodiją sukuriančių.

Autorės nuotr.

O kai jubiliatas „Šukupis“ uždainavo, ąžuolai būt ėmę linguoti – taip balsingai, taip gražiai žemaitiškai visas ansamblis traukė! Natūraliai žemaitiškai, o ne vaidinant, kad žemaitiškai. Dar ir grojimo gražaus buvo. Žmonės šokti ėjo. Triskart „Bravo!“ šukiškiams! Viskas vyko tokioje jaukioje, žemaitiškoje paprastumo sanglaudoje, kad nuoširdžiau, artimiau neįmanoma. Tikrai pavergė tas nuoširdaus paprastumo žavesys.

Ir dar. Kokie draugiški, kokie kaimyniški besą Kretingos krašto žmonės! Ką aš žinau, būdama lyg katė iš maišo iškratyta, kas čia susirinko… Maniau, visi šukiškiai. Bet ne! Pasirodo, atvykę žmonių kaimyniškai pabūti iš Lazdininkų, iš Darbėnų, iš Kartenos… Visi saviškiai – vieni kitus palaikantys, vieni pas kitus važiuojantys. Lyg artimiausi darnūs giminaičiai būtų. Retas reiškinys.

Norėčiau kažką daugiau, šviesiau papasakoti. Bet iš to didelio pasidžiaugimo ne visada beišeina… Galiu tik beatsidūksėti žemaitiškai: „Šokė, vakale, ta taa ne bi kas!“

                                                                                                                                                           Janina Zvonkuvienė, klaipėdietė žurnalistė