Yra žodžių, kurių prasmės pilnai nesuvokia daugelis. Gal pernelyg daug juos vartoja žiniasklaida, gal jie „limpa“ prie dažnų reiškinių, gal tiesiog jie atspindi mūsų aplinkos dalį, taigi, kas įprasta. Vienas iš tų žodžių yra demokratija. Ką jis reiškia, negali aprašyti net enciklopedijų tomai. Kodėl gi? Kalbant apie didelius mokslus, kurie aprašo mūsų žodžių ir sąvokų vartojimą, tėra nedaug specialistų, kurie supras jų kalbas, todėl publicistams ar žurnalistams tenka „populiarinti“ jų žinias, t. y. daryti jas suprantamas daugeliui. Nelabai dėkingas uždavinys, nes tenka nuolatos būti tarp banalybės ir mokslo.

Taigi, kiekvienas gali suprasti tik tiek, kiek sugeba, tai yra, kiek leidžia jo žinios ir sugebėjimai. Kiek mažam vaikui beaiškintumėme astrofizikos dėsnius, tiek susidursite su didelėm, nieko nesuprantančiom akim. Ir vaikas čia visai nekaltas, nes retas moka paaiškinti taip, jog kitas suprastų bei pritartų. Nelįsiu ir į šias gelmes, pereisiu prie temos.

Taigi, žodis demokratija turi daug reikšmių. Paprastai apsiribojama jo vertimu į nacionalinę kalbą, visai negalvojant, kad tai neteisinga. Labai, labai seniai tai galėjo reikšti ką nors panašiai, bet jau ne vieną šimtmetį žodis demokratija reiškia visai ką kitą, atspindi tai, ko nebuvo prie kelis tūkstantmečius.

Paprastas žmogelis demokratiją suvokia kaip savo teisę rinkti valdžią. Iš dalies tai tiesa. Tačiau rimtesnis specialistas nurodys, jog tai tik maža dalis to, ką reiktų žinoti. Aišku, kad demokratiją reiktų apibūdinti iš visų pusių, o tai jau politologų ir filosofų darbai. Tik svarbu nepamesti minties, jog demokratija tai nėra struktūra, atsiradusi ir sustabarėjusi. Ji, deja, yra procesu, t. y. nuolatos kinta. Ir tai daro visai ne savo noru, bet todėl, kad ji yra žmoniška. Galima padėti rastis demokratijai, o po to ji palaipsniui mažinama, kaip tai įvyko Rusijoje. Galima pradėti ir vystyti ją, kaip tai įvyko Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Įdėmesnis žvilgsnis nesunkiai ras mūsų šalių pačios demokratijos skirtumus, nors jie ir neesminiai. O kitoje šalyje – Lenkijoje demokratiją bandoma riboti, mažinti.

Taigi, noriu pabrėžti, kad demokratija visuomet yra procesas, niekur nėra vienąkart nusistovėjusios demokratijos, juolab kad ji visada turi vietinį, nacionalinį pobūdį, ypatybes.

Nepamatė demokratinių ir autokratinių jėgų konflikto

Bene ryškiausiai demokratijos neigimu užsiima tie, kuriems ji nėra vertybe. Tėvynė, Tauta, Konstitucija ir panašūs dalykai daugelyje pasaulio šalių yra skiepijami nuo vaikystės ir yra įaugę į žmonių savimonę. Tačiau visuomenėje visuomet yra dalis (kartais ir nemenka) tokių, kurie tikisi daugiau sau naudos iš kitokios tvarkos. Vergo ar valstiečio, priklausomo nuo valdovo nuostatos negali būti visai demokratiškos. Pastaroji numato tam tikrą savarankiškumą ir atsakomybę. Geriausiu šio pasaulio suvokimo pavyzdžiu yra buvę kaliniai: po ilgo laiko jie nebemoka rūpintis savimi ir socialine aplinka. Taigi, jiems demokratija yra priešiška. Galima numanyti, jog vieniems tokia tvarka įaugusi į kraują, kitiems gali būti visai nesuprantama. Tai dar viena imigrantų problema. Apibendrinant reikia pasakyti, jog demokratija tampa vertybe per tam tikrą laiką gyvenant tokioje aplinkoje. Per kelis šimtmečius ji tampa tradicija. Norėti turėti demokratiją per labai trumpą laiką – iliuzija, kuri sukelia nemalonius politinius reiškinius, tai yra regresiją arba grįžimą atgal.

Atrodytų, kad šie dalykai yra grynai teoriški, abstraktūs, bet klaipėdietis, stebėjęs neseną miesto Tarybos posėdį ir klausimo apie seniunaičių išmokas, galėjo pamatyti praktiką. Šių lyg ir teorinių minčių praktišką reiškimą mūsų miesto Tarybos narių lūpomis. Buvo akivaizdu, kad valdžią turintys nepasitiki „žemesne“ institucija, kitaip sakant, nenori dalintis valdžia. Čia kaip tik tradicijos nebuvimas, nesugebėjimas pasitikėti demokratija kaip vertybe. Gaila, kad nė vienas žurnalistas nepamatė demokratinių ir autokratinių jėgų konflikto Klaipėdos miesto Tarybos posėdyje. O vertėjo…