Nors sakoma, kad emigravusių lietuvių ryšys su gimtąja šalimi sulig kiekviena svetur praleista sekunde silpsta, Darius Montvilas šią versiją daužo į šipulius – prieš 15 metų Klaipėdą palikęs ir į užsienį gyventi išvažiavęs vyras šiandien apie miesto aktualijas gali pasakyti daugiau, nei kai kurie jo gyventojai. Šiuolaikinių technologijų pagalba miestiečius į bendruomenę buriantis klaipėdietis po ilgo laukimo ruošiasi grįžti namo ir yra įsitikinęs, kad parvyks į gyventojų pastangomis suklestėjusią Klaipėdą.

D. Montvilas su šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

„Tas laikas – ne už kalnų“, – įsitikinęs šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenantis D. Montvilas.

Pasibaisėjęs prieš pusmetį paskelbta žinia apie galimą Klaipėdos universiteto egzistencijos pabaigą, vyras suskubo burti miestiečius ir raginti juos mūru stoti už šią aukštojo mokslo įstaigą. Pradžioje buvo internetinė peticija, ją pakeitė bendraminčių grupė „Klaipėda, aš su tavim“ socialiniame tinkle „Facebook“, yra kitų ateities planų.

Priemonės gali keistis, tačiau idėja lieka ta pati: suvienyti Klaipėdą mylinčius, joje kuriančius, naujovėmis besidominčius ir aktyvius žmones, kuriems rūpi miesto gyvenimas, jame vykstantys projektai, renginiai, naujovės, menas.

Iniciatorius pastebi, kad lietuviai yra velniškai atsargūs ir rizikuoti nelinkę žmonės, tačiau jie pamažu naikina šį savo pačių susikurtą barjerą.

„Tai – svarbiausia. Kas, jei ne pati bendruomenė, susikurs gerovę sau. Užteks laukti, reikia veikti“, – sako su „Atvira Klaipėda“ savo mintimis pasidalijęs D. Montvilas.

Kaip atsirado ši iniciatyva, kodėl jos autorius – emigrantas?

Viskas prasidėjo nuo Lietuvos aukštojo mokslo reformos, pagal kurią Klaipėdos universiteto, kaip savarankiškos įstaigos, turėjo nelikti. Tuo metu labai sunerimau ir ypatingai pasigedau aiškesnių aukštosios mokyklos bendruomenės narių veiksmų. Visi kažko laukė, o man trūko kantrybė, tad ėmiausi savarankiškos iniciatyvos.

Miesto gyventojai taip pat atrodė tokie abejingi, tarsi laukdami, kol kažkas ateis ir viską padarys.

Tad nieko nelaukęs nutariau sukurti internetinę peticiją, kuria žmonės reikalauja išsaugoti savarankišką Klaipėdos universitetą. Šiam reikalui reikėjo apipavidalinimo, kuriuo ir tapo „Facebook“ grupė „Klaipėda, aš su tavim“. Pasigedęs prieinamos erdvės, kurioje klaipėdiečiai galėtų nevaržomai dalintis savo mintimis ir idėjomis, jiems būtų suteikta galimybė įsitraukti į miesto gyvenimą, pajutau didžiulį poreikį socialinei virtualiai erdvei, sukurtai mums visiems: gyvenantiems ar gyvenusiems Klaipėdoje, išeiviams ar svajojantiems kurti savo gyvenimus uostamiestyje. Pasirinktas formatas suteikė laisvės, projektas tapo matomas ir lengvai prieinamas, tad šiandien jis ir toliau sparčiai auga. Viskas čia daroma iš širdies, o svarbiausia stengiuosi ištransliuoti, jog kiekvienas prisijungęs prie šio puslapio tampa Klaipėdos dalimi.

Manau, kad be universiteto miestas taptų provincija.

Vieną gerą įstaigą miestas jau prarado – tai  Lietuvos policijos mokyklą, kurioje taip pat baigiau mokslus. Ten buvo nuostabi specialistų rengimo bazė, tačiau ir ją Klaipėda be kovos atidavė.

Tačiau miestui labai pasisekė, kad čia įsikūrė tarptautinis LCC universitetas.

Tačiau dabar jau siekiate ne tik universitetą apginti?

Grupės narių skaičiui sparčiai augant supratau, kad Klaipėdoje gyvena be galo daug kuriančių žmonių, tik mes jų nematome. Tiesą pasakius, tai žinau jau seniai – kadaise, kai dar buvau moksleivis, su savo bendramoksliu Nerijumi Genupskiu mieste organizavome pirmąsias riedutininkų varžybas, kitus renginius jaunimui.

Iš arti mačiau, kaip jauniems ir iniciatyviems žmonėms trūksta pagalbos, kaip jiems reikia reklamos, kuri įprastai kainuoja, o pinigų pertekliumi jaunimas dažniausiai nesiskundžia ir yra per menki prasibrauti į didžiuosius informacijos sklaidos kanalus.

Taigi, nutariau, kad ši grupė, sutraukusi kelis tūkstančius vartotojų, gali tapti puikia platforma skelbti apie juos, juk informacijos sklaida – nemaža. Pats ėmiau juos kviesti ir siūliau skelbti apie save, bent pranešti, kad tokie egzistuoja. Kitaip tariant – nemokamą reklamą mažiesiems, pradedantiesiems.

Ir ne visi suprato, kad siūlau neatlygintiną pagalbą, į mane žiūrėjo įtariai – manė: kažką slepiu, kad kažką nutyliu, siekiu naudos.

Aš tiesiog noriu į vieną vietą suburti kuo daugiau ir kuo įvairesnių sričių atstovų, jie būtų tarsi bendruomenė, tarp kurios narių vyktų mainai, jie su savo gabumais galėtų padėti vieni kitiems, o kartu ir galėtų būti labiau matomi.

Tai turėtų būti jungiamoji miesto grandis.

Tai komercinis projektas?

Ne, viskuo rūpinamės dviese su žmona, jokios naudos iš to negauname. Skiriame tam savo laisvalaikį, nesiekiame iš to uždirbti – turime darbus, užsidirbame. Nežinau, kiek ši idėja išsivystys ateityje, yra įvairiausių sumanymų, neatmetame galimybės, kad reikės papildomų priemonių.

Tai didžiausi iššūkiai susiję ne su pinigais?

Mane labiausia stebina žmonių abejingumas, tačiau neretai reikia pakovoti norint juos išjudinti, įtikinti. Žinau, kad tai užtruks. Dėl to dabar apstu žmonių ir renginių, kurie yra tarsi pogrindyje, dėl reklamos stokos turi mažai šansų išlįsti į platesnes mases. Reikia suteikti ir jiems galimybę.

Šios bendruomenės nariais gali būti bet kas?

Būtent, visus – sportuojančius ir kuriančius, pradedančius ir pažengusius. Norisi daugiau pozityvių minčių, man atrodo, kad negatyvo šiandien – daugiau, jis tarsi slegia miestiečius.

Kodėl po 15 metų, praleistų svetur, Jums taip rūpi Klaipėdoje vykstantys procesai?

Kai kurie mano Klaipėdoje gyvenantys draugai sako, jog apie tai, kas dedasi mieste, žino mažiau nei aš. Nežinau, aš tiesiog visą tą laiką gyvenau savo miestu.

Mano dukrai dabar – pustrečių metų, iki to laiko, kol ji sulauks mokyklinio amžiaus, planuoju sugrįžti į Klaipėdą. Labai to noriu.

Tačiau nenoriu grįžti į provinciją, miestą be ateities vaikams. Juk Klaipėda turi tiek galimybių!

Gerai, kad pagaliau pasirūpinta Klaipėdos turizmo ir kultūros informacinio centro interneto svetaine – miestą, kuris įtrauktas į kruizinių laivų maršrutus ilgą laiką pristatė kaimo kultūros namų lygio svetainė.

Mano ateities planuose – suburti visus emigracijoje esančius klaipėdiečius, kurie dalintųsi savo patirtimi ir žiniomis. O gal apsikeičiant mintimis gimtų idėja, kurios taip reikia gimtajam miestui? Žinau, kad tai velniškai sunkus, tačiau įmanomas uždavinys.

Bandote pasakyti, kad stiprios bendruomenės galimybės – neribotos?

Žinoma, juk vienas lauke – ne karys. Nebūkime abejingi, turėkime kantrybės. Nustokime laukti, kol kažkas už mus padarys, veikime patys.

Klaipėda yra velniškai perspektyvus miestas, reikia tik mums visiems šiek tiek pasitempti ir ji taps klestinčiu miestu.

Asmeninio archyvo nuotr.