Šio interviu herojus – tai gyvenimo džiaugsmu trykštantis dvidešimt ketverių jaunuolis Giedriaus Mickevičius, animatorius iš prigimties, nuo kurio veido, atrodo, niekada nedingsta šypsena.

Šis vaikų švenčių vedėjas neseniai ryžosi pradėti savo verslą ir atidarė vaikų žaidimų kambarį „Karamba Bamba”.

Šiandien su Giedriumi kalbamės apie vaikus, pomėgį, virtusį mylimu darbu ir apie tai, kad gyvenime – ne viskas matuojama tik pinigais.

„Man svarbiausia vaikų emocijos, kad visi būtų patenkinti, laimingi. Tuomet ir aš taip jaučiuosi – juk yra grįžtamasis ryšys!” – sako Giedrius Mickevičius.

Koks vaikas buvo mažasis Giedriukas?

Mažasis Giedriukas buvo naivus, savimi nepasitikintis ir nuolat dvejojantis savo veiksmais vaikas. Bet žinantis, ko nori ir siekiantis savo tikslo iki galo! Būdavo, apsiimu daryti kokį darbelį ir vos tik pradėjus, kyla įvairių minčių, vis norisi numest jį ir pradėti kitą, man atrodantį dar geresnį, dar tobulesnį. Bet visgi nugalėdavo noras pabaigti tai, ką pradėjau. Buvau pleputis ir šypsniukas nuo mažens. Augau didelėje šeimoje, tarp dviejų brolių ir sesės.

Dauguma jaunų žmonių ieško didelio uždarbio.

Man vis dėl to pirmoje vietoje ne uždarbis, o tai, ką jaučiu dirbdamas tą darbą, svarbu geros emocijos, o „kinderiai” (taip vadinu vaikus) juk gyvena emocijomis, jų pasaulis toks tikras ir tyras. Todėl ir šalia jų jautiesi ypatingai.

Taigi, man svarbiausia matyti laimingus vaikus, tuomet ir visi aplinkui bus laimingi!

Kodėl nusprendei dirbti su vaikais? Juk daugiausia animatoriais tampa merginos ir moterys.

Vaikinas, vedantis šventes vaikams, vienus žavi, kitus galbūt glumina. Bet man asmeniškai niekas to nesako, atvirkščiai – sulaukiu tik pagyrimų už savo veiklą ir tuo labai džiaugiuosi! Jaučiu, kad man tas ypatingas ryšys su vaikais duotas iš aukščiau. Kai įkūniju personažą, tuomet nebelieka jokio Giedriaus, tik tas personažas, kuriuo esu apsirengęs.

Nusprendžiau dirbti su vaikais, nes pamačiau intriguojantį skelbimą, kuris neatrodė, kaip rimtas darbo pasiūlymas. Lyg kokia intriguojanti galimybė pabandyti kažką naujo gyvenime ir tokia nevaržanti, atitinkanti mano būdą. Į darbo pokalbį mane pasikvietė mergina, kuri man ir padėjo atrasti animatoriaus kelią. Ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes pajutau, kad tai mano svajonių darbas – nejaučiu, kad dirbu! Vis norėjau visus pralenkti, troškau būti geriausiu animatoriumi ir tai galop mane paskatino atidaryti savo žaidimų kambarį.

Ar nesulaukei pašaipų iš artimųjų rato, kad profesija nepelninga, nenaudinga?

Nesulaukiau, dauguma skatino mane eiti pirmyn, nesustoti, o ir pats savimi labai tikėjau, iš aplinkinių sulaukdamas tiek gerų žodžių.

Kiek laiko dirbi šį darbą? Kur ir su kokiais vaikais yra tekę dirbti?

Animatoriumi dirbau 3 metus, o savarankiškai – jau antri metai. Ir nesigailiu žengęs šį svarbų žingsnį – atsiskyręs nuo kitų ir pradėjęs dirbti pats sau. Dirbu darželiuose, vedu teatralizuotas pamokėles, lankau vaikus vaikų namuose, vykstu pas autizmu sergančius vaikus, vedu gimtadienius, krikštynas, kalėdines šventes.

Neseniai įkūrei savo žaidimų kambarį. Ar nebuvo baisu pradėti verslą vienam?

Žinoma, kilo daug klausimų, dvejonių, bet supratau viena: kada, jei ne dabar? Pagalvojau, gal amžius, fizinė savijauta neleis ilgai vesti švenčių, o gali atsirasti ir kitos kliūtys, tad nieko negalvojęs ėmiausi veiksmų. Gyvenimas nestovi vietoje ir nelaukia.

Ar rizika pasiteisino? Kaip sekasi verslas?

Dar iki galo nesusivokiu, kad čia viskas mano, vis dar atrodo, kad dirbu kažkam kitam. Be to, aš nežiūriu į tai kaip į verslą, man tai tarsi pomėgis. Nežinau, gal kitiems ir keista, bet man svarbiausia vaikų emocijos, kad visi būtų patenkinti, laimingi. Tuomet ir aš taip jaučiuosi – juk yra grįžtamasis ryšys!

Kokie dabar yra vaikai tavo akimis? Kas dabartiniams vaikams yra svarbu, ką jie mėgsta?

Oi, patrakėliai, energijos nestokojantys! Ištroškę dėmesio. Labiausiai jiems reikia būtent dėmesio, kiekvienas turi ką papasakoti. Svarbiausia suspėti kiekvieną išklausyti ir ką nors patarti. Labai mėgsta nevaržomai siausti, kartais net sunku sugrąžinti juos į realybę. Matau tas užsidegusias akytes ir pasikraunu pats energija, žodžiu, vyksta rotacija – jie man atiduoda savo energiją, o aš jiems savo.

Kodėl dabar tokie populiarūs animatoriai?

Teisybę pasakius, net nežinau, kodėl. Galbūt vieni tėvai nori savo vaikams suteikti tai, ko patys neturėjo, galbūt kiti nori pasirodyti prieš draugus. Dar kiti tėveliai tiesiog nori ramiai pasišnekučiuoti seniai nesimatę ir labai nori, kad kas nors tuo metu užimtų jų atžalas. Dar manau, kad šiuolaikinis vaikas truputį stinga dėmesio, nes tėvai labai užimti. Tad žaidimų kambariai tarsi šiek tiek tai kompensuoja. Kadangi esu vaikinas, tai jaučiu, kad mažiems berniukams trūksta tėčio dėmesio. Tuomet jie mane priima kaip ,,tėtį“ ir mes pasikalbam berniukams aktualiomis temomis. Merginoms animatorėms tas pats su mergaitėm. Bet nėra ko norėt, šiandien toks įtemptas gyvenimo ritmas. Norint išlaikyti šeimą, reikia daug dirbti, kitaip nieko neturėsi, o to pasekmė – nukenčia šeima, vaikams trūksta dėmesio, artumo, šilumos.

Kiek tave pažįstu, visuomet matau trykštantį energija ir pozityvia nuotaika. Iš kur tai?

Tiesiog toks esu. Gavau gabalėlį pozityvo su šaukšteliu šypsnio iš aukščiau! Visada sakau, kad viskas bus gerai! Kai tokie esame patys, ir pasaulį galime padaryti gražesnį…

Kalbino Robertina Janušauskienė