2018 metais pasaulinis judėjimas pažymės savo trisdešimtmetį. Nesu jo metraštininkas, bet kai ką galiu pastebėti. Pirma, tai, deja, politizuotas judėjimas.

Prieš rinkimus nemažai politikų prisimena, kad jų miestas priklauso PSO tinklui, tačiau po jų greitai nustoja tuo rūpintis. Antra, skirtingose Žemės vietose jis vystosi skirtingai.

Šis Sveikų miestų judėjimas stipriai atgimė JAV, turi nedidelį greitį Rytų Azijoje, stabtelėjo Europoje. O ir geografiškai toje pačioje Europoje pasiskirstęs netolygiai.

Sveikų miestų judėjimo populiarumą atskleidžia taip vadinamo vidaus tinklo buvimas. Štai vaizdinis patvirtinimas (nuotr.)

Trečia, nors politinis populiarumas yra „banguotas“, tačiau europinis judėjimo veikimas suteikia galimybę paskiriems miestams tapti žinomesniais. Ir bene svarbiausia ypatybė, beje, kaip ir visur, Sveiko miesto idėja remiasi kūrybiškomis asmenybėmis arba net asmenybe. Sakykim, vieno Italijos miesto meras nuolat primena tarnautojams apie šią privilegiją. Deja, ne Klaipėdos…

Europinis Sveikų miestų judėjimas 2017 metais apima apie 150 milijonų žmonių ir veik 94 miestus. 30 šalių turi savo vidaus judėjimo narių tinklus. Šie gali apimti ir gyventojų daugumą, kaip pavyzdžiui, Čekijoje.

Nors tai tik statistika, bet noriu parodyti, kiek jis reikšmingas Pasaulio Sveikatos Organizacijos veiklose. Tiesa, Šiaurės Amerikoje ar Kanadoje Sveikų miestų judėjimas veikia kitaip, bet tai atskira tema.

Pastarasis judėjimo veiksmų planas yra besibaigiantis. Kaip ir ankstesni, jame buvo keliami keli strateginiai tikslai ir nemažai jų konkretizacijų. Oficialiai tikslai yra šie: gerinti sveikatą visiems ir mažinti netinkamą sveikatos būklę; gerinti lyderystę ir dalyvavimą sveikatos valdyme. Nesiimu dabar aiškinti jų įgyvendinimą, nes tai daro paskiros struktūros savaip, atskiri miestai irgi atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir miesto galimybes. Tiesa, Lietuvos situacija kol kas labai problemiška jau vien dėl perdėto centralizavimo, kuris kertasi su savivalda, ypač sveikatos priežiūros ir sveikos gyvensenos srityse.

Centralizuotos arba per daug diktatoriškos valstybės apsunkina Sveiko miesto projektų įgyvendinimą. Tiesa, tai gali padaryti ir vietos politikai, nukreipdami savo darbus į „centrą“, ministeriją ir departamentus. „Čia ne mūsų kompetencijoje“, girdima per dažnai.

Nors šis etapas (2014-2018) dar nesibaigė, pradedama galvoti apie kitą.

Taigi, kas numatoma naujame Sveikų miestų judėjimo etape? Pasiremsiu veiksmų planu, kurį pateikė judėjimo vadovė Monika Kosinska 2017 metų pavasarį:

Aiškiausias iš jų yra politinis susitikimas, kuris vyks 2018 metų pavasarį Kopenhagoje. Jame turėtų dalyvauti Sveikų miestų Europoje merai ir numatyti kito etapo prioritetus. Jo parengtais sprendimais priimami nauji sprendimai 2018 spalį, ir taip prasidės naujas raidos etapas. M. Kosinska mano, kad šiame susitikime bus siekiama 4 pagrindinių rezultatų:

1. Priėmus politinę viziją ir strategiją, apibrėžiančią, koks turėtų būti miestas su sveika aplinka ir gerove visiems iš esmės, ir kaip jis gali padėti gerinti sveikatą ir gerovę visiems vietos, šalies, regiono ir pasaulio mastu;

2. Kopenhagos deklaracijos dėl sveikesnių ir laimingesnių miestų visiems priėmimas;

3. Susitarimas dėl bendrų konkrečių miestų veiksmų, siekiant spręsti daugiapakopio valdymo iššūkius;

4. Ryšių tarp tinklo ir pasaulinių partnerių nustatymas, siekiant visame pasaulyje paskleisti viziją ir užtikrinti suderinimą su visuotinėmis darbotvarkėmis, pavyzdžiui, 2030 m. darbotvarke (2030 Agenda).