[vc_row][vc_column][vc_column_text]Kai Lietuvoje vėsu ir pilka, kai nejučia užplūsta šilumos bei spalvų ilgesys, norisi traukti giliai nusėdusius ryškiausių kelionių įspūdžius. Indija – viena iš tų ypatingų šalių, kuri įkrenta į širdį visam gyvenimui ir nepalieka nė vieno abejingo. Tik kažkas bėga iš jos neatsigręždamas, o kažkas vėl ir vėl grįžta atgal…

Kad pasinertų į smilkalų, šypsenų, prabangos, skurdo, gėlių, karvių, šventyklų, smogo ir absoliučios meilės pritvinkusią atmosferą bei Vakarų kraštų žmonėms jau nebeįprastą natūralią gyvenimo tėkmę. Joje – absoliučiai visos, civilizacijos pasiekimų neretušuotos spalvos, gyvi jausmai ir tūkstančius metų auginta meilė Kūrėjui, kuri atsispindi ne tik šventyklų spindesy, ritualų grožyje, bet ir kasdieniame, labai paprastame žmonių gyvenime.

Štai klaipėdietė fotografė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė, net ir apkeliavusi daugybę egzotiškų pasaulio kraštų, visuomet mielai atsiduoda Indijos vilionėms, kai tik ši ją… pakviečia. Būtent pakviečia, nes yra tokia nerašyta taisyklė: gali visaip norėti, bandyti įvairius slaptus būdus, bet į Indiją nejučia, tarp kitko neprasmuksi.

„Indija – visai neracionali šalis. Jos protu nesuprasti ir nepaaiškinsi”, – sako klaipėdietė fotografė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip Indija kviečia? Ogi visaip! Per sapną, per kitą žmogų, per situaciją. Štai Viktoriją Indija “ant kilimėlio” kvietė net tris kartus. Viliojo ne kokiomis mistiškomis užuolankomis, o absoliučiai tiesiogiai, netgi pasiūlydama bilietus – kad tik ji keliautų!

Jūsų dėmesiui – Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės įspūdžiai apie Indiją ir fantastiškas, pačius slapčiausius Indijos kampelius atskleidžiantis fotoreportažas. Jame – neįtikėtina spalvų, kvapų, faktūrų, nuotaikų, formų įvairovė, alsuojanti gyvybe ir tyra Indijos dvasia…

“Indija – visai neracionali šalis. Jos protu nesuprasti ir nepaaiškinsi. Negalėčiau sakyti, kad Indijoje patiriu visišką palaimą. Ne, tai kitoks, su niekuo nepalyginamas, protu nesuvokiamas, kvailai svaigus jausmas, palaiminga nesvarumo būsena.

Logiškai mąstant, man juk nepatinka minia, o Indijoje tiršta žmonėmis erdvė mane svaigina. Ir karščio aš netveriu, o ten net ir jis mano draugas: kambaryje įsijungiu mėlyną šviesą, įkvepiu stipriai besisukančio ventiliatoriaus vėsos ir neriu į gatvę lyg į sraunią upę. Ir tik paskui suprantu, kaip toje gatvėje beprotiškai karšta, viskas žliaugia ir aš jaučiuosi lyg pirtyje. Nuo karščio atsiranda lengva nesvarumo būsena. Viskas akyse raibuliuoja… Kunkuliuojanti srovė pagriebia ir neša tolyn…

Atsipeikėju, o mes jau lekiame “tuktukais” per Delį, aplink sunkiai suvokiama maišatis, dvidešimt skirtingomis kryptimis judančių eismo linijų, įvairaus plauko transporto priemonės trankosi viena į kitą. Ir, stebuklas, kratantis tokiame chaose, puikiausiai veikia internetas!

Tuo metu skambina mano vyras, o ryšys toks geras, kad aš galiu ir su juo kalbėti, ir tuo pat metu, nors ir mėtoma “tuktuke”, matyti savo telefone jo tiesiogiai filmuojamus vaizdus: kaip, saulei dar kylant, ankstų rytą, jie su vaikais žingsniuoja Neringos miškeliais, kaip švelni ryto saulė spraudžiasi pro pušų kamienus, gula ant sodrių žalių samanų. Iš telefono ekrano dvelkia lietuviška gaiva, o čia, Indijoje – klampus karštis!

“Oi, kokia ten harmonija”, – atsidūstu iš pasigėrėjimo. Bet ir čia, Delio gatvėje, sava harmonija.

Man labai patinka Klaipėdos pamiškės, gamtos tyrumas, švara, gaivus oras, vėjai. Tačiau ir Indijoje jaučiuosi pakiliai, nors mėto į visas puses, milijonai žmonių aplinkui, tiršta garsų ir spalvų… Bet tai apgaulingas chaosas. Tarsi įvairialypio orkestro stulbinančiai skambus kūrinys. 

Man Indijoje labai gerai fotografuojasi. Esu įpratusi neskubėti, žvalgytis per objektyvą, išlaukti tinkamo kadro. Ne iškart spaudžiu mygtuką, ilgai “medžioju”, kol pastebiu, kol tvirtai įsitikinu, kad tai mano kadras.

O štai Indijoje vaikštau svirduliuodama, minia mane neša į visas puses ir – labai gerai atsimenu tą jausmą – suku objektyvą į vieną, į kitą pusę, spaudžiu mygtuką be nuoseklių svarstymų, tarytum transo būsenoje… ir visi kadrai geri! Tarsi chaosas aplink, tačiau visos spalvos, detalės, veidai, siužetai… Tokia harmonija! Tiršta, gausu, klampu, intensyvu, bet visa susiviję prasmingais, tarsi užkoduotais saitais.

Ir su žmonėmis čia labai gera sutarti: būna, abejoju, ar sutikti nepažįstami norės patekti į kadrą, o čia, Indijoje, jie tarsi srūva į mane.

Atsimenu, kartą minioje taip užsupo, jog temačiau iš minios šokinėjančias žmonių galvas, mojančias rankas – ir mane, ir mane nufotografuok! Juk tikriausiai jie niekuomet nepamatys tų nuotraukų…. Ir žmonės, ir vaizdai tiesiog “krenta” man į kamerą, ir paskui nebežinau, kaip fotografijas beatrinkti. Nes viskas gražu. Pritvinkusi erdvė anaiptol ne chaosas, bet harmoningas įmantrus mezginys.

Nejučia lyginu milijoninę Kiniją ir Indiją. Mane stebino, kaip Kinijoje gali gyventi šitiek milijonų žmonių ir viskas būti taip tvarkinga ir tikslu. Indija – visai kitokia, nors irgi milijoninė. Jeigu Kinijoje nepamatysi nei vienos ištiestos rankos, tai Indijoje – visos rankos tiesiasi į tave – ar prašydamos, ar norėdamos paglostyti, ar tiesiog norėdamos nusinešti srūvančia upe su savimi”.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”11456,11457,11458,11459,11461,11462,11463,11464,11465,11466,11467,11468,11469,11470,11471,11472,11473,11474,11475,11476,11477,11478,11479,11480,11481,11482,11483,11484,11485,11486,11487,11488,11489,11490,11491,11492,11493,11494,11495,11496,11497,11498,11499,11500,11501,11502,11503,11504,11505,11506,11507,11508,11509,11510,11511,11512,11513,11514″ img_size=”full”][/vc_column][/vc_row]