Žmonės kreivai žiūri į didelius optimistus, nes jų pažadai retai būna realūs. Gražiai riečia, sakoma apie tokius. Ne ką mažiau apkalbų sulaukia niurzgos, kurie atrodytų niekuo nepatenkinti, skeptiškai atsiliepia apie žinias ir pažadus. Tai, ko gero, kraštutinumai. Optimistai traukia pasaulį į priekį, bet gali jį pastatyti ir ant bedugnės krašto. Skeptikai stabdo nesveiką blaškymąsi, bet gali sukelti nereikiamą naujovių vertinimą.

Pasaulis, beje, nėra tiesiai ir nenukrypstamai besivystantis. Kartais jis sukteli į šoną, būna, kad ir grįžta. Todėl tenka akylai žiūrėti, kad toks veiksmas būtų neperskubus ir pamatuotas. O iš kitos pusės, aišku, kad naujovių vertingumas išryškėja tik po kurio laiko.

Taigi, tikrame gyvenime laviruojame tarp noro eiti pirmyn ir noro neprarasti to, ką jau turime. Tai yra rizika. Pavojus netekti to, kas jau yra pasiekta, stabdo bet kurį judesį į naujoves, sakykim, esantys valdžioje stengiasi kiek sugeba stabdyti valdžios perdavimą kitiems, gal ir geresniems. Tai galima pamatyti ne tik Rusijoje, bet ir mūsų Klaipėdoje. Aišku, masteliai kiti, bet procesas tas pat. Lietuva nėra labai išskirtinė, todėl grįžtu prie santykių.

Žmonės gyvena, deja, ne negyvenamoje saloje. Juos vis supa įvairios informacijos srautai, kitaip sakant, naujienos. Jeigu vaikui naujienos yra įprastas reiškinys, nes jis mokosi mokykloje, tai vyresniems pasitaiko ne taip dažnai. Maži vaikai dažniausiai pasiremia vyresnių žmonių autoritetu: tėvu, motina, mokytoju.

Paaugliai tampa labai kritiški klausydami savo tėvų ar senelių, o didesnę svarbą jiems turi draugų nuomonė bei mada. Taigi, kritiškumas randasi paauglystėje ir gali vystytis arba būti užgniaužtas.

Tiesa, tai yra ilgokas procesas, kuris dažnai trunka dešimtmečius. Tvarkantis su mąstančiais, o kritiškumas yra vienas iš pagrindinių jo požymių, galima pasiekti lygį, kai randasi pritariančioji, masinė žmonių grupė, sudaranti gyventojų daugumą. Ji labai patogi politiškai, ir visai prieštaringa progresui.

Netikrų žinių visuomenė

Bet man svarbi kita šio veiksmo dalis – kaip galima stabdyti žmonių bukinimo ir paklusnumo ugdymo procesą. Manau, kad vienas iš svariausių vaistų, taip sakant, aspirinas prieš debilizmą, yra skepticizmas. Jis gerokai apmažina įkarštį išrinkus naują valdžią, pateikus žinias apie naują universalų vaistą, nepagrįstus kaltinimus ir t.t.

XXI amžius teisėtai gali būti pavadintas netikrų žinių visuomene. Sakykim, prieš gerą šimtmetį dezinformacija buvo išskirtinai karinė priemonė prieš kurią nors šalį, tai palaipsniui ji buvo panaudota prieš savo šalies gyventojus, piliečius.

Sakykim, antisemitizmas XIX amžiaus antrojoje pusėje – XX amžiaus pradžioje buvo grindžiamas falsifikatais. Aišku, kad padirbinėjimą reikia skirti nuo romantizmo. Nemanau, kad bent vienas rimtas istorikas drįstų patvirtinti Vilniaus įkūrimo mitą. Bet tai fantazija ir visi tai žino, nors kai kurie tiki kaip ir Seniu Šalčiu. Galima manyti, kad tai amžiaus klausimas, brandus žmogus, deja, pasakomis nebetiki.

Gyvenime pasakas mums pateikia žiniasklaida, politikai, draugai ar pažįstami Facebook, Twitter. Dar toliau bus dar gražiau. Ne tik televizorius, bet ir telefonas galės pateikti netikras žinias. Išsigelbėti galima tik vienu keliu – žiūrėti į viską kritiškai arba būti skeptiku.

Pavojus telieka vienas – skepticizmas gali stabdyti fantazijos polėkį, todėl rašytojams, dailininkams ar muzikams nereikėtų jais būti.

O štai valstybės piliečiui reikia prisiminti, ką politikas yra žadėjęs prieš rinkimus dabar ir kelerius metus, pamatyti, kad kainų mažinimas yra nuo padidintų kainų, sužinoti, jog siūlomi brangesni vaistai gydo blogiau už senuosius ir pigesnius, o žurnalistai, deja, gali būti „nupirkti“. Juo didesni galimi visuomenės nukrypimai, tuo skepticizmas yra reikšmingesnis nei nepagrįstas optimizmas.