Viešojoje erdvėje skelbiama, kad žinomas filosofas, poetas ir publicistas Vytautas Rubavičius buvo priverstas kreiptis į teisėsaugą dėl to, kad buvo įsilaužta į laisvo žodžio propaguotojo kompiuterį, blokuojant pagrindines prieigas prie interneto, kad neprašyti svečiai apsilankė jo namuose, jam pačiam nesant, be to, publicistui buvo pagrasinta ir realiu susidorojimu, ir patarta „keisti požiūrį“.

V. Rubavičius yra tik pavyzdys to, kas pastaruoju metu vis aktyviau reiškiasi ir visoje Lietuvoje, ir, deja, Klaipėdoje taip pat.

Vis dažniau bailiai blokuoja jiems neįtikusių žmonių socialinių tinklų prieigas, facebook.com nuotr.

Kalba eina apie žmones, kurie negali pakęsti kitokių nuomonių, kurie manosi esą visada ir visur teisūs ir kurie naudojasi vienokiomis ar kitokiomis jiems jų padėties suteiktomis teisėmis „blokuoti“, drausti, ištrinti jiems neįtikusius oponentus, parodyti jiems jų „vietą”, nors patys dažniausiai bevelija likti nežinomi ir nematomi.

Visus šituos žmones geriausiai apibūdina vienas paprastas lietuviškas žodis – jie yra tiesiog bailiai. Elementarus bailys (bailiai) užblokavo klaipėdiečio Arūno Marčausko socialinio tinklo paskyrą, elementarus bailys uždraudė viešoje žurnalistų bendruomenės socialinio tinklo paskyroje paskelbti informaciją apie naujo internetinio portalo atsiradimą.

Tačiau apie šio lygio bailius kalbėti neverta, juos čia paminime tik kaip nerimą keliantį faktą.

Kur kas didesnė problema yra ne jie patys, kaip tokie, o tai, kad, turėdami tam tikras realias (o kartais tik tariamas) veiklos galias, jie tokiais ir panašiais savo veiksmais prisideda prie dalies visuomenės, ypač jos jaunesniosios, dar neturinčios savo tvirto įsitikinimų stuburo, požiūrio formavimo, taip pademonstruodami žodžio laisvės, laisvos minties ribas, netiesiogiai tarsi skelbdami: žodžio laisvės bus tiek, kiek mano smegenėlės pajėgios ją suprasti, tiek, kiek ji man, mano užimamam postui, mano aplinkai yra naudinga. O jūs, visi likusieji, neturintys tokių galių, privalote „tilpti“ į mano žodžio laisvės ir demokratijos suvokimo apibrėžimą.

Tai labai pavojinga ir didelį nerimą kelianti tendencija gilių demokratijos tradicijų neturinčiai šaliai, kokia ir yra Lietuva.

Šio tipo bailiai yra tuo pavojingesni, kuo aukštesnes pareigas jie užima, kuo daugiau galių jiems jos suteikia ir kuo labiau jie gali įtakoti visuomenės nuomonių formavimą. Tad svarbiausias uždavinys mums, visuomenei, yra jų tiesiog neprileisti prie valdžios.

Nes būtent šio tipo politiniai bailiai neišdrįso, kaip suomiai, pasipriešinti 1940–aisiais iš Rytų Lietuvą užplūdusiam raudonajam marui, šio tipo bailiai važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“ ir šio tipo bailiai lygiai taip pat šiandien, iškilus šaliai realiam pavojui, pirmieji bemat pasipustytų padus ir išdumtų į Vakarus.

Ir jų dabartinė iš pirmo žvilgsnio galbūt nepavojinga „veikla“, blokuojant, ribojant, ištrinant, uždraudžiant jiems neįtikusias nuomones, jų patarimai „keisti požiūrį”, deja, bet yra ne ką mažiau pavojingi, nei realūs rusų tankai.

Juos mūsų drąsūs kariai su sąjungininkais įveiktų nesunkiai, o štai po lapais besislapstančius bailius įveikti nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tiesa, kol kas vieno ginklo jie visgi bijo. Ir tas ginklas yra viešumas. O žurnalistai tik šį ginklą, deja, ir teturi.