Mintis prieš Kalėdas pakalbinti Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios kleboną Virgilijų Poškų kilo pasiklausius jo pamokslų.

„Tegul Kalėdos būna mūsų susitikimo su Dievu šventė, kurioje mūsų gera atmintis primintų, už ką turime dėkoti Dievui ir kitiems žmonėms”, – sako Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas Virgilijus Poškus.

Kažin, ar daug šalyje yra bažnyčių, kuriose savaitgalio pamaldose įprastas vaizdas – visuose praėjimuose stovintys žmonės, daug vaikų, jaunimo? Kas juos visus čia taip traukia? Vienas iš atsakymų, matyt, būtų toks – traukia galimybė pasiklausyti klebono V. Poškaus pamokslo.

Malonų balso tembrą, aiškią dikciją, puikią iškalbą turintis, išsilavinęs klebonas visada kalba ramiu balsu, neretai, kaip pats sako, žemaitiškai pajuokauja, dažnai primena būtinybę džiaugtis kiekviena gyvenimo diena ir nuolat primena, kad turime būti atlaidūs ne tik kitiems, bet ir sau.

Kaip „teisingai“ laukti šv. Kalėdų?, – pasiteiravome klebono.

Vieno atsakymo nėra, nes kiekvienas turime savo patirčių. Pirmiausia Kalėdų laukiame kaip vaikai – paslaptingos šventės, susijusios su dovanomis. Vaikams visada įdomu, kas nutinka su suaugusiais, kurie kartą metuose tampa geresni ir dosnesni.

Kai ateina suvokimas, kad Kalėdos vis dėlto yra tikėjimo šventė, pradedame galvoti, kaip joms tinkamai pasiruošti. Suprantame, kad slenkstis yra Kūčios. Tai tas vakaras, kai šeima susėda prie stalo ir, laužant kalėdaitį, nutinka (ar bent jau turėtų nutikti) kažkas svarbaus. Nepriklausomai nuo to, koks yra šeimos narių amžius, išsilavinimas, visi vienas kito atsiprašo. Tai yra susitaikymo akimirkos.

Prieš laužant kalėdaitį pasimeldžiama, prašoma, kad Dievas palaimintų mus ir šalia esančius žmones. Kad ta palaima nužengtų, turiu labai sąmoningai atsiprašyti šalia esančio žmogaus. Ir turiu daryti tai nuoširdžiai. Kai žmogus neturi drąsos atsiprašyti, jis, nė nepermąstęs praėjusių metų, gana dažnai pasiduoda pagundai pajuokauti: „atsiprašau, jeigu ką negero padariau“. O juk kažką tikrai esame negero padarę!

Atsiprašymas yra suvokimas, kad per tuos metus tikrai buvo žodžių, įvykių, nesusipratimų, kai mano elgesys, žodžiai ištransliavo netikrą žinią, kad šalia esantis žmogus yra man TIK našta. Kūčių dieną atsiprašau ir sakau, jeigu taip ir būtų nutikę, kad pasakiau skaudžių žodžių, mano atsiprašymas reiškia ne ką kita – tai, kad tas žmogus turi vietą mano širdyje. Atsiprašymas yra orus metų stalo nuvalymas, nubraukiant nuo jo visas susikaupusias dulkes.

Dar vienas labai svarbus dalykas: kiekvienas patiriame labai daug skausmo ir kančios, o tai neretai mūsų širdyje gali užauginti nuoskaudą. Matome, kiek daug yra žmonių, kurie nuoskaudas kartais nešiojasi kelis dešimtmečius. Žodis „atleidžiu” yra tas tas žodis, kuris išgydo mūsų širdį nuo nuoskaudų. Tik tada, kai atsiprašome ir atleidžiame (susitaikome), nepaisant to, kokie buvo metai – sunkūs, skausmingi ar kupini džiaugsmo – tada laužome kalėdaitį ir einame švęsti Jėzaus gimtadienio.

Ar turi teisę kalėdaitį laužyti nepraktikuojantys katalikai?

Nėra tokio kriterijaus, pagal kurį lengvai galėtum pasakyti, kas vyksta žmogaus širdyje. Žmogus, kuris suvokia ir pripažįsta atsiprašymo ir susitaikymo prasmę, turi teisę laužyti kalėdaitį. Niekur nėra pasakyta, kad tik tie, kurie teisingai kalbės, turi galimybę. Priešingai, Jėzus sako, atėjau pas tuos, kurie yra nuskriausti, kurie yra nusidėję.

Kas yra nuodėmė? Pirma tai – nuodai, užnuodijantys mano širdį. Antra, tai – vagis, pavagiantis kažką gero ir gražaus, kas priklauso man. Įsivaizduokime, kad nuodėmė pavagia iš širdies gyvenimo džiaugsmą ir užaugina nuoskaudų kuprą. Turbūt kiekvienas pažįstame žmonių, kupinų praeityje patirto skausmo prisiminimų. Štai ir atsakymas – jeigu žmogus nori susitaikyti su šalia esančiu žmogumi, jis turi teisę teisę tai padaryti ir laužydamas kalėdaitį.

Visas tikėjimas sukasi apie meilę ir didžioji tikėjimo esmė yra mylėti Dievą visomis jėgomis, visa širdimi ir mylėti artimą kaip save patį. Susitaikymo momentas su šeimos nariais, draugais, kitais žmonėmis, su kuriais praleidžiame daug laiko, ir yra viena iš tų meilės išraiškų.

Jūsų pamokslai į bažnyčią sutraukia daugybę žmonių. Žinau atvejų, kai atsitiktinai išgirdę Jūsų pamokslą į bažnyčią vėliau ateina ir tie, kurie paprastai niekad čia nesilankydavo. Iš kur semiatės temų pamokslams?

Yra kalėdinis laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų Karalių. Šiais metais jis yra vienas ilgiausių. Ar kada nors visą šį laikotarpį, kiekvieną dieną, bandėte save kažkaip labai nudžiuginti? Ne? Tada „chaltūrijote”. Juk yra dešimt Dievo įsakymų ir trečias įsakymas liepia švęsti sekmadienius ir švęsti šventes.

Mokytojai ir tėvai mums dažniau kalbėjo ne apie švenčių šventimą, o apie mokymąsi ir darbą. Dievo įsakymuose tas neparašyta. Dievas numatė, kad gyvenimas ir taip privers mus dirbti, nes norėsime valgyti, bet kai įsisuksime į darbus, bus sunku sustoti. Šis sustojimo momentas yra labai svarbus.

Dievas sako, kad širdis be džiaugsmo daro žmogų pavojingą sau ir visiems kitiems. Yra paprastas švenčių šventimo kriterijus – ar, dienai pasibaigus, ranką prie širdies pridėjęs galiu ištarti: „Norėčiau, kad tokių dienų būtų daugiau”.

Pavojus slypi mūsų mintyse, žodžiuose, elgsenoje. Be džiaugsmo širdyje esame ne ramybės ir džiaugsmo nešėjai. Taigi pamokslų temos gimsta kaip priminimas, ką Dievas įsakė daryti, kaip gyventi, ir kaip mes tai darome.

Kaip tik rengiausi paklausti Jūsų, kodėl dažnai parapijiečius raginate džiaugtis gyvenimu. Juk dar vaikai buvome mokomi, kad einant į bažnyčią nevalia linksmintis, nevalia juoktis. Jūsų gi neerzina nei vaikų šurmulys bažnyčioje, nei juokas…

Gebėjimas džiaugtis yra dalis žmogaus gyvenimo. Manyčiau, kad šiuo metu tai yra silpniausia mumyse. Pagal įvairią statistiką ir pagal kitų šalių gyventojų vertinimus, Lietuva yra vertinama kaip viena sparčiausiai žengiančių į priekį, tačiau psichologinis klimatas čia– vienas iš prasčiausių. Kyla klausimas: kodėl gyvenimui gerėjant įvairiose srityse, mums neatrodo, kad jis gerėja? Kodėl kiekvieno mūsų savijauta negerėja? Kas nutinka su mūsų tikėjimu ir malda, kurie, vaizdžiai tariant, yra laužas mano širdyje, kuriame turėtų sutirpti visos gyvenimo priemaišos, kodėl tai neįvyksta?

Ant naujųjų įspūdingų bažnyčios durų yra užrašas, Jėzaus žodžiai: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėt gyvenimą, kad apsčiai turėtumėt”. Turėti apsčiai, vadinasi, turėti tiek, kad dalijant šeimos nariams, draugams, bičiuliams, pažįstamiems, dar liktų tiek, kad jaustumeisi laimingu žmogumi.

Suprantame, kad žmogus, kuris geba džiaugtis, geba prisiimti ir kitus dalykus, kurie gyvenime yra lygiai tiek pat svarbūs – skausmas, kančia, gebėjimas nepabėgti nuo kito žmogaus silpnumo.

Vis ir kitų šalių gyventojai Lietuvoje pastebi, kad esame niūrūs, mažai šypsomės…

Manau, kad vienas tų dalykų, kurie iš mūsų vagia ramybę ir džiaugsmą, yra tas, kad mūsų širdyse yra daug nuodėmių, kurias legalizavome. Juk kas gali suskaičiuoti, kiek kokių minčių praeina per mūsų galvą nuo ryto iki vakaro. Tas minčių pasaulis yra kaip džiunglės, kurios mus labiausiai ir išvargina. Melsdamiesi sakome: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai ir seserys, kad labai nusidėjau darbais, žodžiais ir mintimis”. Nemanau, kad dauguma žmonių lengvai įsivardintų, kokios mintys labiausiai išvargina jų širdis, pavagia ramybę ir džiaugsmą, bet tos nuodėmingos mintys nuodija mus. O juk būna, kad ramybės ir džiaugsmo žmonės neturi metų metus!

Koks Jūsų požiūris į materialines vertybes? Ar dera nuoširdžiai tikinčiam žmogui važinėti geru automobiliu, gyventi gražiame name, segėti brangų laikrodį, puoštis?

Galimas dvejopas požiūris į šį pasaulį. Galime atskirti materialų ir dvasinį pasaulius, supriešinti juos. Krikščionybė visada palaikė vientisą požiūrį. Materialinės gėrybės yra reikalingos tam, kad žmogus išgyventų, nors daugumai turtas yra tai, kas suteikia, sakyčiau, iliuzinį saugumą.

Bažnyčia labai aiškiai pasako, kad šis pasaulis – Dievo duota vieta, kur mes išmokstame mylėti. Psalmių knygoje yra gražus aprašymas. „Susiskaičiuok savo gyvenimo dienas, kad tavo širdis išmintinga paliktų”. Imam ir suskaičiuojam. Vidutiniškai žmogus gyvena 75 metus. Atrodo, tai yra daug. Suskaičiuojame dienas – jų yra maždaug 27 300. Kūdikis gimsta ir „įsijungia” laikrodis, jis turi tik šiek tiek daugiau negu 27 300 dienų. Kurią dieną norėtume išmesti? Kol nesusimąstome, atrodo, kad gyvensime saulės amžių. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kam, kokiems turtams – materialiems ar dvasiniams – kurti išnaudosime savo gyvenimo laiką.

Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams artėjančių švenčių proga?

Labai norėtųsi, kad Jėzaus gimimas taptų tikras gyvenimą perkeičiantis įvykis. Prisiminkime Jėzaus gimimo istoriją. Įsivaizduokime vyrą – šv. Juozapą, kuris sužino, kad jo sužadėtinė Marija tuoj gimdys. Ką jis daro? Beldžiasi į visų namų duris ir ieško vietos, kur Marija galėtų pagimdyti. Jis padaro viską, ką gali – pabeldžia į visų namų duris, įdeda daug pastangų, bet niekas nepriima. Galiausiai Dievas leidžia jiems surasti tvartą, kuriame Marija pagimdo Jėzų.

Galbūt mūsų gyvenimas yra kaip tas biednas tvartelis ir norisi pasakyti „tai tik tiek, Dieve, per praėjusius metus tu man davei – tik tvartą?!” Galime išgyventi, bet norėtume juk kitaip! Linkiu, kad būtume dėkingi, kaip šv. Juozapas ir Marija, už tai, ką turime. Ir netgi jei šiuo metu jaučiamės ir neturtingi, ir pasimetę, ir galbūt pykstantys, kviečiu pasimokyti iš tų dviejų žmonių, kad Kalėdos yra ramybės, džiaugsmo ir dėkingumo šventė.

Atpažinkime ne tik sunkumus, kuriuos patyrėme per praėjusius metus, bet prisiminkime ir gerus dalykus. Tegul Kalėdos būna mūsų susitikimo su Dievu šventė, kurioje mūsų gera atmintis primintų, už ką turime dėkoti Dievui ir kitiems žmonėms.

Kai norėsis priekaištauti, pykti, kad mūsų gyvenimas labai panašus į tą tvartelį (galima ir reikia siekti, kad jis būtų kitoks), reikia prisiminti, kad ir jame galima ramybė ir džiaugsmas.

Gyvenime būna momentų, kai suprantame, kad mano širdis – ne ką geresnė už tą tvartą, ir kad Dievas, gimęs tvarte, nesipurto mano širdies.

Kalbėjosi Aušra Lukauskienė