Visus, abejojančius stebuklų egzistavimu bei vadinančius viltį kvailių motina, ši istorija turėtų priversti permąstyti savo požiūrį. Palikuonių susilaukti negalėjusi klaipėdiečių pora susitaikė su likimu ir savo namuose priglaudė keturis našlaičius, tačiau tuomet į penktą dešimtį įžengusių sutuoktinių šeimoje gimė vaikelis – argi tai ne misterija, raginanti niekada nesiliauti tikėti?

Nevaisinga pora vaikelio susilaukė tik įkopus į penktą dešimtį – iki pastojimo jie į savo namus priėmė vaikus iš globos įstaigų (asociatyvi nuotr.). Pexels nuotr.

Vaikų susilaukti negalinčių porų visame pasaulyje yra begalė, deja, toks išbandymas teko ir šio amžiaus pradžioje šeimą sukūrusiems klaipėdiečiams. Kone visų žinomų gydymo būdų išbandymas bei ilgas laukimas apsišarvojus geležine kantrybe vaisių nedavė, o biologinis laikrodis kuo toliau, tuo labiau tiksėjo ne jų naudai.

Tikėjimą keitė susitaikymas su pesimistiškiausiu scenarijumi, tačiau šiandien klaipėdiečių namai pilni vaikų klegėjimo: iš pradžių jie įsivaikino 2 be tėvų likusius mažuosius, o vėliau į šeimą priėmė dar 2 globos namų auklėtinius.

Ir tik po to, kai pora priėmė ir įgyvendino sprendimą dalintis viskuo su likimo nuskriaustaisiais, tarsi perkūnas iš giedro dangaus smogė žinia – keturiasdešimtmetį perkopusi moteris pastojo, o vėliau sėkmingai pagimdė judviejų pirmagimį.

Tokia tvarka likimo išdėliotos kortos atrodo lyg savotiška misija, tačiau pora viską vertina žemiškiau.

Laimingi tėvai tiesiog dega noru pasidalinti šia žinia su visu pasauliu ir sutiko papasakoti savąją istoriją. Tiesa, su „Atvira Klaipėda“ kalbėjęs šeimos galva (vardas ir pavardė redakcijai žinomi. – Aut. pastaba) paprašė visiško anonimiškumo – saugo ne savo, o mažųjų privatumą.

Kaip susikūrė Jūsų šeima?

Anksčiau Klaipėdoje vykdavo ir itin didžiulio miestiečių susidomėjimo sulaukdavo Broniaus Vyšniausko organizuotos galiūnų varžybos – šio renginio metu ir susipažinau su būsimąja savo žmona, mes susituokėme 2001 metais.

Po kurio laiko supratome, kad kyla sunkumų pastoti, o kai galiausiai pavyko, sekė persileidimas.

Prasidėjo tyrimai, nesuskaičiuojami vizitai į vaisingumo klinikas, išbandėme net  dirbtinį apvaisinimą, tačiau geriausi šios srities specialistai tik konstatavo, jog tai – ne išeitis, kai nežinai vaisiaus neišnešiojimo priežasčių.

Jų sužinoti mums nepavyko, o galiausiai žmona nuo visko pavargo. Tuomet ir kilo idėja įsivaikinti.

Kokia buvo Jūsų reakcija į ją?

Kai žmona ligoninėse kalbėdavosi su kitomis moterimis, negalinčiomis susilaukti vaikų, jos sakydavo, kad šeimose kalbant apie įsivaikinimą idėjai griežtai nepritardavo vyrai, kurie nesutikdavo savo vaikais vadinti tų, su kuriais neturi kraujo ryšio.

Man nebuvo baisu.

Gal dėl to, kad mano giminėje jau yra buvęs toks atvejis – kadaise giminaitė dirbo vaikų globos namuose ir į gausią savo šeimą nutarė priimti vieną be tėvų likusį vaiką, mūsų santykiai su juo nesiskyrė nuo tų, su kuriais sieja kraujo ryšys.

Todėl sprendimą įsivaikinti abu priėmėme vieningai entuziastingai, norėjome vaikų, juolab kad ir kitos išeities nebuvo. Taip mūsų šeimoje atsirado dukra, iš vienų vaikų globos namų mergaitė atkeliavo kai jau buvo šiek tiek daugiau nei 3-eji.

Ar ji lengvai apsiprato naujuose namuose, prie naujų tėvų?

Sunkiau buvo mums, iš pradžių šiek tiek gąsdindavo aplinkinių reakcija į tokias permainas, tarsi bijodavome to, ką kiti pagalvos… Dabar mums nusispjauti, ką galvoja kiti. Buvo neramu, kai dukra pasakė, kad mūsų nemyli, tačiau mus apramino draugai ir vaikų psichologai – pasirodo, mes, nepatyrę tėvai, nežinojome, kad tai būdinga daugumai tokio amžiaus vaikų, daug jų tokius žodžius pasako, tai yra normalu.

Itin daug reiškia artimųjų palaikymas.

O su dukra mums išties pasisekė, neturime jokių rūpesčių dėl elgesio, ji gerai mokosi, daug kuo domisi. Todėl praėjus trims metams mūsų šeimoje atsirado berniukas, brolis. Taip pat nuostabus vaikas, padidėjusi mūsų šeima laimingai gyveno toliau.

Labai padėjo šeimų, kuriose auga įvaikinti vaikai, susitikimai – jie vyksta kasmet, šiuose renginiuose įgauname labai daug naudingos gyvenimiškos patirties. Iki šiol juose dalyvaujame ir labai vertiname tokią galimybę – greičiau praleisiu laimėtą kelionę į egzotišką kraštą nei šį renginį.

Ten išgirstame istorijų, prilygstančių filmų scenarijams. Sunku patikėti, kad tai tikra, atrodo kaip stebuklai.

Kokie, pavyzdžiui?

Tarkime, viena šeima įsivaikino dukrą, o kai į globos įstaigą pateko ir neseniai gimusi mergaitės sesutė, nutarė namo parsivežti ją. Tačiau mažylė ilgai neprisitaikė naujoje aplinkoje, jai tai buvo išties sunkus periodas. Todėl vieną naktį pora nusprendė, kad vaikas „nelimpa“ jų šeimoje ir kitą dieną vyras mažylę vežė atgal į globos namus, tačiau pusiaukelėje sustojo, apsiverkė, grįžo atgal – ir žmona jį suprato be žodžių.

Nuo to įvykio atsitiko kažkas nepaaiškinamo – ir tėvai, ir mažylė jautėsi kuo puikiausiai.

Svarstantiems apie įsivaikinimą pora pataria nedvejoti, įdėtos pastangos atsiperka. Pixabay nuotr.

Taigi, tie susitikimai – savotiška mokykla?

Žinoma. Jie labai naudingi ne tik tėvams, bet ir vaikams, jie ten susirado draugų. Pavyzdžiui, mūsų dukra viename iš pirmųjų susitikimų suvokė, kad yra ir daugiau tokių, kaip ji. Mergaitei buvo 5-eri, kai susitikimo metu atbėgo prie mūsų ir pranešė, jog daug vaikų turi „netikrus“ tėvus.

Tėvai to neslepia?

Mūsų šeimoje tai jokia paslaptis, vis tiek vaikai anksčiau ar vėliau sužinotų.

Tačiau vėliau Jūsų šeimoje atsirado dar du vaikai. Kodėl?

Aš visada norėjau didesnės šeimos, net nežinau dėl ko, bet mano svajonė visada buvo 3 vaikai. Žmona tai žinojo, tačiau auginant du ji nuo tokios minties atbaidė. Jau buvau tai primiršęs, kai prieš porą metų ji staiga paklausė – na, ar vis dar nori trečio?

Aš, žinoma pritariau. Nusprendėme, kad šįkart tai bus mergaitė, stojome į vadinamąją eilę. Pirmais dviem atvejais procedūros užtruko vos apie pusmetį, o šįkart teko laukti gerokai ilgiau, artimiausi žmonės netgi ėmė klausti, ar nepersigalvojome. Mes irgi ėmėme nerimauti, nuvažiavome į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ir klausėme – kodėl?

Pasirodo, mūsų užpildytoje paraiškoje nurodyta vaiko lytis ir amžius yra patraukliausia, todėl laukti reikėjo taip ilgai. Tai buvo dar viena pamoka mums – iš esmės galėjome nenurodyti tų reikalavimų. Nors teko girdėti, kad tėvai iškelia būsimiesiems vaikams dar daugiau sąlygų – sutinka įsivaikinti tik, pavyzdžiui, žydraakes, garbanotas geltonplaukes…

Na, o mes galiausiai sulaukėme pranešimo – atėjo mūsų eilė. Mes davėme sutikimą, o kol vyko biurokratinės procedūros, į tuos pačius globos namus pateko ir mūsų pasirinktos mergaitės vyresnioji sesutė, kuria taip ir nesugebėjo tinkamai pasirūpinti tėvas. Jos buvo labai prisirišusios viena prie kitos, psichologai paaiškino, kad jų išskyrimas abiems reikštų didžiulę traumą.

Todėl mums iškėlė sąlygą – arba įsivaikinate abi, arba nė vienos.  Davė savaitę laiko pagalvoti ir apsispręsti.

Apie ką galvojote svarstydami?

Galvojome, kad tos mergaitės vertesnės geresnių namų nei globos įstaiga, kad sugebėsime pasirūpinti žymiai padidėjusia šeima. Nors protas sakė vienaip, o širdis – visiškai priešingai, mūsų požiūriai sutapo, linkome link teigiamo atsakymo.

Tą pačią savaitę, kai reikėjo duoti atsakymą, man paskambino žmona ir paprašė kuo greičiau pas ją atvažiuoti, tik tiek tepasakė. Viską mečiau ir atvažiavau…

Kas atsitiko?

Ji man pranešė, kad laukiasi.

Kaip reagavote į tą žinią?

Tą savaitę tikrai skaudėjo galvą, su žmona turėjome apie ką kalbėtis.

Tiesą pasakius, buvome pasimetę, juk tokiam posūkiui nesiruošėme – tikrai to neplanavome, jau anksčiau buvome susitaikę, kad vaikų neturėsime. O čia – tokios žinios per kelias dienas.

Ėjome patarimo klausti pas vaiko teisių gynėjus. Galiausiai radome išeitį: mergaitės tapo mūsų globotinėmis ir apsigyveno mūsų namuose – vėliau įsivaikinsime ir jas.

Dabar galvoju, kad jų atsiradimas mūsų gyvenime prisidėjo prie to, kad žmonos nėštumas praėjo sėkmingai, nors buvo nemaža rizika: žinant praeitį ir tai, kad jei jau per 40.

Tačiau rūpestis mergaitėmis užėmė visą jos laisvalaikį ir laiko blogoms mintims neliko. Vasarą, pora mėnesių anksčiau nei planuota, ji pagimdė sūnų, kuris po 5 ligoninėje praleistų savaičių grįžo namo ir prisijungė prie didelio mūsų būrio.

Klaipėdiečiai iš globos namų į savo šeimą įsileido 4 vaikus. Pixabay nuotr.

Galima sakyti, kad daugiavaike šeima tapote visiškai netikėtai, kaip Jums sekasi?

Na, planavome turėti 3 vaikus. Tačiau susitvarkome ir dabar jau patys daug ką galėtumėme patarti jaunoms šeimoms arba tiems, kurie negali susilaukti vaikų ir svarsto įsivaikinimo galimybę, paskatinti juos. Pademonstruoti, kad šeima gali būti ir tokia.

Mūsų patirtis išties unikali ir ja norisi pasidalinti, tačiau kol kas ir vaikų vardų viešinti nesinori – jis šaunuoliai, viską žino, mes nuo jų nieko neslepiame, tačiau šiek tiek neramu dėl aplinkinių reakcijų: vis dėlto jų bendraamžiai gali būti žiaurūs.

Nenorime, kad mūsų vaikai kentėtų. Esu pasiryžęs daug dėl jų padaryti. Bėgant laikui ryšys su jais taip sustiprėja, kad pamiršti, jog jie įvaikinti.

Sūnaus susilaukėte tik tuomet, kai suteikėte geresnį gyvenimą 4 be tėvų likusiems vaikams. Kaip Jūs su žmona vertinate tokią įvykių seką: tai likimas, Jūsų šeimai skirta misija, stebuklas?

Tai tikrai ne stebuklas – kai sutinki daugiau tokių porų, sužinai, kad nesame tokie vieninteliai. Mes nesame didvyriai, mes nieko negelbėjome – tiesiog sukūrėme šeimą.

Reikia žinoti, kad tokių šeimų yra labai daug.

O svarstančioms įsivaikinimo galimybę šeimoms norisi patarti nebijoti. Reikia įdėti pastangų, prisitaikyti, bet vaikai visa tai atperka.