Tingų savaitgalio rytą akis pramerkiu visai nenoromis. Mažasis vikriai įsirango man ant pilvo ir nepaliaujamai čirškia saldžiu balseliu šios dienos darbotvarkę. Pradeda nuo skanių pusryčių meniu, kurį mama turėtų suruošti, žaislų istorijų ir galiausiai išgirstu kodinį sakinį „Ką veiksime savaitgalį?“

Visi miegai kaip mat išgaruoja ir esu priversta įjungti visus savo neuronus. Galvoje dūzgia, kirba, sukasi pinasi. Sugalvojau! Važiuosime į Palangą. Dar nežinau, ką veiksime, bet kelioms minutėms namuose įsiviešpatauja tyla. Vyksta pasiruošimas išvykai. Surandama kuprinėlė, kurioje atsiranda vietos 6 mašinėlėms, pieštukinei, dideliam sąsiuvinio lapui ir muilo burbulams. Bandau atkalbėti nuo paskutinio pasirinkimo sakydama, kad žiemos metu visai netinkamas užsiėmimas lauke pūsti burbulus, bet argumentų iš vaiko pusės atsirado su kaupu.

Po sočių pusryčių ir dar kelių valandų bandymo viską pasiimti, susiruošiame laukan ir vos per 30 minučių atsiduriame ištuštėjusiame Palangos kurorte. Mašinai pastatyti vietos į valias, tad pasirinkusi patogiausią priėjimą Basanavičiaus gatvėn, įvairuoju į stovėjimo aikštelę.

Dar per keliasdešimt minučių apibėgame gatvę nuo pradžios iki tilto, pakeliui palesiname antis (o jos dar neišskridusios? – pasiteirauja mažylis), sukertame karšto šokolado porciją iš penkto bandymo patekti į bent kokią kavinukę ir vėl mane pasiekia desperatiškas klausimas „O ką dabar?“

Jau žiojausi sakyti, kad šiai dienai pakaks, kaip smegenų užkaboriuose atradau tyliai cypinčią mintį apie šunų muziejų. Giliai pasikapsčiusi bandžiau atgaminti jo adresą, bet mūsų laimei „gūglė“ nuvedė iki pat daugiabučio namo kiemo Taikos g. 8. Nedrąsiai pasistatę saviškį automobilį tarp kitų vietinių, atrandame nuorodą į muziejų.

Duris praveria judrus ir smagus garbaus amžiaus vyrukas, kuris taip užburia mažylį savo pasakojimais, kad į šį žaidimą įsitraukiame ir mes, suaugusieji. Ir tada pažiro istorijos apie įvairiausias skulptūrėles, namų apyvokos daiktus, valgomus, nevalgomus, funkcionalius ir puošybinius šuniukų variantus.

Nuo 2009 metų šio turto šeimininkas Vytautas Kusas yra sukaupęs daugiau kaip 1,5 tūkstančio eksponatų. Aikščiojame iš nuostabos – ko gi tik nebūna šia tema, o vaiko akys nepaliauja stebėti visus judančius ir skleidžiančius garsus šuneliukus.

Mes gi savo ruožtu šypsomės apžiūrinėdami indus, durų skambutį, klozeto dangtį su šiais padarėliais. Net valgomų šuniukų radom!

Be šių eksponatų, Vytautas mums demonstruoja mažiausią knygą, meniškai išpjaustinėtus kiaušinių lukštus, tapybos darbus.

Valanda šiame mažame ir ankštame butuke ištirpsta akimirksniu. Dar norėtume pasibūti, bet durų skambutį paliečia kita šeimyna .. iš Latvijos.

Atsisveikinimui dar nusiperku porą valgomų atvirukų su šuniukais ir paliekame šį mažą pasaulėlį bei jo šeimininką iš naujo čiauškėti šuniškas (gerąja prasme) istorijas.

Namo riedame apimti džiugesio, kuriuo pasidalino vienas žmogus, labai mylintis savo darbą ir tikintis tuo, ką daro.

Anita Špakauskė, „Bzz Travel” gidė