P0

Svarbu, Veidai

Aldona Grupas: „Klaipėda kasmet gražėja“

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2018-01-07


12 metų Anglijoje gyvenanti ir ten slaugytoja dirbanti klaipėdietė Aldona Grupas į uostamiestį per metus atvyksta po kelis kartus, nes čia gyvena jos 80- metė mama.

Pastaruoju metu į Lietuvą vis dažniau užsukanti klaipėdietė turi ir kitokių įsipareigojimų – įvairiose šalies vietose ji pristatinėja ką tik išleistą antrąją savo knygą “Sesele, duok man tabletę nuo mirties…”

Aldona Grupas, asmeninio archyvo nuotr.

Apie ką ši knyga, kodėl jos ponia Aldona vis dar nepristatė Klaipėdoje, kuo ypatingas jos darbas, kaip skiriasi senjorų gyvenimas Anglijoje ir Lietuvoje, kodėl klaipėdietė neketina grįžti gyventi į, jos teigimu, kasdien gražėjančią Klaipėdą – tai toli gražu ne visos temos, kurias palietėme, kai kalbėjomės, tuoj po naujųjų Aldonai atvykus į uostamiestį aplankyti mamos.

Klaipėdoje baigėte tuometinę medicinos mokyklą, dirbote pagal specialybę, vėliau, netekusi darbo, emigravote.  Anglijoje šiuo metu darbuojatės slaugos namuose slaugytoja, tačiau pastaruoju metu esate pristatoma ir kaip rašytoja. Kaip pajutote turinti gabumų rašyti?  

Nežinau, ar aš turiu to sugebėjimo rašyti (juokiasi). Esu Vulverhamptono (angl. –Wolverhampton) lietuvių bendruomenės pirmininkė. Kaip pirmininkė, rašydavau daug įvairių projektų, gaudavau jiems finansavimą, o kartą Paveldo fondas pasiūlė man parašyti ką nors apie Anglijos lietuvių bendruomenę. Sako, nieko šia tema neturime, ypač apie po II -ojo pasaulinio karo į Angliją atvykusius lietuvius. Jie skyrė tam pinigų, netgi pasiūlė palankyti specialius kursus, kur mane mokė, kaip rašyti knygą, aš vaikščiojau po bibliotekas, bendravau su archyvų darbuotojais, ėmiau interviu iš tų po II-ojo  pasaulinio karo čia apsigyvenusių  lietuvių, po to – jau iš jų vaikų. Ir man tas užsiėmimas patiko, man buvo įdomu, ypač tas bendravimas su žmonėmis, pati daug ko įdomaus sužinojau. Na, ir parašiau tokią nedidelę knygutę – pusę anglų, pusę lietuvių kalba, ji išėjo 2012 m., vadinasi  „Anglijos Vidurio Vakarų (West Midland) lietuvių bendruomenė po II pasaulinio karo (1947-2012 )“.

O po to  draugai ir pažįstami ėmė klausinėti, kada rašysiu antrą knygą…Na, ir po truputį ji gimė iš mano dar nuo pat atvykimo į Angliją rašomo dienoraščio. Išėjo kaip ir autobiografinė, pradedant nuo pirmųjų žingsnių svetimoje šalyje, kai patyriau šoką, kadangi mane, turinčią med. seselės diplomą, paskyrė dirbti tik slaugytojos padėjėja, nes neturėjau angliškos licencijos, ir baigiant pokalbiais su ties išėjimo į kitą gyvenimą slenksčiu stovinčiais mano prižiūrimais senukais.

Knygos pavadinimas kai kam gali pasirodyti šokiruojantis – „Sesele, duok man tabletę nuo mirties…“

Jį padiktavo viena iš mano anglių globotinių, tokia tikra dama, kuri kentė didelius skausmus. Kartą jos paklausiau, ar ji nenorėtų tabletės nuo skausmo, o ji man atsakė: „Sesele, duok man tabletę ne nuo skausmo, o kad numirčiau“.

Šie žodžiai man labai giliai įstrigo, vėliau jie ir tapo knygos pavadinimu. Tačiau noriu pabrėžti, kad knyga nėra pesimistinė ar propaguojanti mirtį, greičiau atvirkščiai: joje aš norėjau parodyti, koks reikalingas, atsakingas ir įdomus yra slaugytojos darbas, parodyti, kad žmonės gali oriai gyventi ir senatvėje, kad jie nėra visuomenės užmiršti, kad svarbu su jais bendrauti kaip su lygiaverčiais. Norėjau parodyti, kad slaugytojos darbas yra sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Tai turi būti žmogaus sąmoningas pasirinkimas ir pašaukimas, nes slaugyti žmogų reikia su meile. Visos istorijos ir išgyvenimai mano viduje tiesiog virte virė, kol galiausiai tapo knyga.

Matau didžiulį anglų mentaliteto skirtumą nuo lietuvių. Nors ir tarp britų senukų, žinoma, pasitaiko viskuo nepatenkintų bei dejuojančių ar pabambančių, tačiau jų – mažuma. Didžioji dalis mano globojamų pagyvenusių žmonių yra linksmi, optimistiški, jie net mus, slaugytojas, sugeba įkvėpti savo pavyzdžiu. Tarp lietuvių, deja, tokių yra mažuma. Gal turi reikšmės ir tautos tradicijos – Didžiojoje Britanijoje nuo mažens yra įskiepytas supratimas, kad normalu ir net skatintina yra gyvenimo pabaigoje persikelti į senelių globos namus. Jų yra įvairaus profilio, pvz., vieni yra panašūs, sakyčiau, į bendrabučius – kai vyresni, bet dar galintys savimi pasirūpinti žmonės gyvena viename name, kur kiekvienas turi savo nedidelį butelį, o visą namą prižiūri savotiškas komendantas. Atsitikus bet kokiai bėdai, tereikia spustelėti skambutį ir tuoj žmogui atskubama į pagalbą. Galima net pagamintus pietus į namus užsisakyti. Žodžiu, tokiuose namuose pagalba žmonėms yra užtrinama visas 24 val. per parą, tačiau jos gyventojai nesijaučia gyvenantys valdiškoje įstaigoje.

Anglijoje yra pagarbiai žiūrima į senatvę, vyresni žmonės ten nėra užmiršti, nėra nurašomi kaip nebereikalingi, jie yra tokie pat visuomenės nariai, kaip ir mes, juos prižiūrintieji. Apie tai ir rašau savo knygoje.

Ar labai skiriasi senelių slaugos namai Anglijoje ir Lietuvoje?

Skiriasi… Taip, skiriasi… (tyli, mąsto). Bet turiu pasakyti, kad pastaruoju metu ir Lietuvoje situacija daugelyje senelių globos namų keičiasi į gerąją pusę. Ypač paslaugus ir profesionalus yra Lietuvoje dirbantis personalas, aš lankiausi ir Šeduvos, ir Dotnuvos globos namuose, labai geros, mielos moterys ten dirba, palaikau ryšius su jomis.

Štai neseniai savo naująją knygą pristačiau Telšių senelių globos namuose. Atvykau kartu su dainininku, buvo labai daug žmonių, ir pačių senelių, ir iš Raudonojo Kryžiaus, ir socialinių darbuotojų. Žmonės, ypač globos namų senukai, buvo labai patenkinti, vienas diedukas net mums sušoko, daugelis manęs klausinėjo pačių įvairiausių dalykų, žmonės smalsūs, domisi, neatrodo nelaimingi. Jei teisingai supratau, ir Lietuvoje dabar yra mažinama slaugos skyrių ligoninėse, kur žmonėms nėra jauku gulėti, jie ten jaučiasi niekam nereikalingi , o jų vietoje steigiami slaugos (globos) namai? Tai pagirtina ir skatintina politika, nes visuomenė juk sensta, jauni žmonės emigruoja. Galima būtų steigti ir dienos centrus, kaip yra Anglijoje, kad pagyvenę, sergantys žmonės būtų prižiūrimi ne valdiškose ligoninėse, o namų aplinką primenančiose institucijose.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Savo knygą jau pristatėte keliose Lietuvos vietose, bet ne Klaipėdoje. Kodėl?

Tai kad kol kas Klaipėdoje niekas man to nepasiūlė! Jei kas pasiūlytų – mielai pristatyčiau (juokiasi). Klaipėdą aš labai myliu, matau, kaip ji kasmet keičiasi, gražėja, atsirado daug naujų gatvių, kurių pavadinimų net nežinau, daug naujų autobusų maršrutų, kartais jau tenka pasiklausti, kur koks važiuoja, daug naujų prekybos centrų. Ypač gražiai sutvarkyta Senoji perkėla, įrengta puiki kavinė, vasarą likau sužavėta Kruizinių laivų terminalu. O štai mamos jubiliejų lapkričio mėnesį šventėme miesto viešbučio 12-ojo  aukšto kavinėje, pro kurios langus, leidžiantis saulei, tokie nuostabūs vaizdai atsivėrė! Šitiek grožio visokio, šitiek grožybių aplink, labai, labai Klaipėda pasikeitusi!

Tačiau minėjote, kad grįžti čia gyventi neketinate…

Klaipėdoje nebegyvenu 12 metų. Mano vyras lietuvis gydytojas į Lietuvą išvis nevažiuoja, vos kartą metuose jį sugebu prikalbinti atvažiuoti. Mes jau pripratome Anglijoje. O senstant ten gyventi yra, deja, kur kas patogiau, nei Lietuvoje. Man dabar 57 metai, turiu draugių senjorių lietuvių, ten gyvenančių. Viena mano draugė, kuriai jau gerokai per 60, turi namą Druskininkuose, bet vos kartą kitą Lietuvoje per metus apsilanko, nes ji vis kur nors keliauja: tai, žiūrėk, ji Švedijoje, tai Ispanijoje, tai pas sūnų į Kanadą nulėkusi. Ar mūsų lietuvių pensininkai gali taip lakstyti? Jau nekalbu apie  Anglijoje pensininkams skiriamas įvairias socialines paslaugas, taikomas lengvatas – nemokamus baseinų lankymus, kitokias pačias įvairiausias veiklas.

Knygos pristatymas Tauragės bibliotekoje, asmeninio archyvo nuotr.

Prasitarėte, kad jau rašote ir trečiąją knygą. Apie ką ji bus?

Aš 15 metų, dar gyvendama Lietuvoje, rimtai užsiiminėjau reiki. Žinote, kas tai yra? (Vienas iš alternatyvios medicinos gydymo būdų – aut. pst.) Keletą metų, dar prieš išvykdama į Angliją, važinėjau į Lenkiją ir Vokietiją, sėkmingai taikiau šį metodą, padėdama žmonėms įveikti įvairius negalavimus. Tai dabar šia tema ir bandau rašyti, tai bus labiau mano filosofiniai pamąstymai, nemažai pavyzdžių iš mano pačios praktikos, pokalbių su žmonėmis. Bet dar tik pati pradžia, nenoriu per daug „prisikalbėti“…

Įdomi jūsų pavardė…

Aš gimiau Rygoje. Bet esu tikra lietuvė, aukštaitė. Latvijos sostinėje po tremties apsigyveno dar mano proseneliai iš mamos pusės, jiems nebuvo leista gyventi Lietuvoje, tad jie įsikūrė arčiausiai jos. Nors mamos tėvas, mano senelis, grįžo gyventi į Lietuvą, į Aukštaitiją, čia vedė ir čia gimė mano mama, bet ji, būdama 15 metų, vėl patraukė į Rygą pas savo tetą. Ten ji susitiko su mano tėveliu, kuris tuo metu Rygoje tarnavo sovietinėje armijoje. Po kurio laiko jie susituokė ir liko gyventi Rygoje. Tačiau tėvelis vis kliedėjo Lietuva, jis yra kilimo nuo Švėkšnos, iš Mažosios Lietuvos, jo pavardė ir yra Grupas. Tai yra mano mergautinė pavardė. Ir mes 1977 m. persikraustėme į Klaipėdą dėl tėvelio, kuris to labai norėjo, nes šiame krašte buvo likę daug jo giminių. Bet aš net ir ištekėjusi pasilikau savo mergautinę pavardę – Grupas.


2018-01-07

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt