Aš ne apie prietaisus, aš – apie miestus. Ką vadiname išmaniu telefonu, tikriausiai žino visi. Gal dar liko vienas kitas asmuo kur nors glūdumoje arba koks atsiskyrėlis, tačiau dabar ne apie juos.
Pasaulyje ir Europoje egzistuoja sveikų miestų judėjimas. Ne pirmą dešimtmetį. Pradžioje jis buvo entuziastingai ir patosiškai sutiktas, vėliai pradėjo lyg ir gesti. Kaip žinome, mada ateina ir praeina. Tiesa, kai kada vėl grįžta.
Dabar tampa madinga viską daryti protingais, išmintingais ir dar panašiais. Tiesiog trūksta žodžių. Todėl prisitaikome visi, vieni daugiau, kiti mažiau. Žiūrėdamas į labiau pažengusias šalis ir jų miestų sąveikas, randu išmanių miestų pavadinimą, net juos vienijantį institutą. Tiesa, jis vadinasi miestų inovacijų centru. Gal taip ir geriau.
Taigi, turime du sandus, dvi dalis. Miestą, su nusistovėjusia struktūra ir ryšiais, bei technologijas, kurios nuolat kinta ir keičia kitus. Kaip sakytų senas mokytojas G. Hėgelis, priešybių kova ir vienybė.
Aišku, politikams būtų patogiau nieko nekeisti ir ramiai gyventi, bet gyventojai gali juos išjudinti ar net pakeisti, jei jie pamirš rinkimus. Taigi, tenka žiūrėti į priekį ir bandyti atrinkti tai, ko reikia nuo to, kas siūloma.
Sudėtingos sistemos reikalauja jas kompiuterizuoti, todėl didžiuosiuose miestuose viešasis transportas ar energetika jau dabar turi „išmaniųjų“ sistemų ypatybių. Ir tai ne tik JAV ar Anglijoje, bet ir Vilniuje, ir Klaipėdoje.
Atrodytų, užtenka „automatizuoti“ kai kuris miesto sistemas ir turime „protingą“ miestą. Visai ne. Net įjungus ekologinę miesto teritorijos stebėseną, jos vandens ir elektros bei interneto ir TV tiekimo sistemas dar nepasieksime norimo tikslo.
Pirma, ką būtina padaryti, bent sau pasiaiškinti, koks to tikslas. Ko gi mes norime mieste ir iš miesto.
Suprantama, kad miestas yra gyvenimo vieta ir gyvenamoji aplinka. Miestietis jį supranta kaip natūralų gyvenimą. Kitaip sakant, dabar įprasta manyti, kad gyventojas mieste turi turėti savo plotą, vandenį, šilumą, kanalizaciją ir panašiai. Dažnam prireikia ir galimybių nuvažiuoti į darbą ir atgal. Kai kuriems reikia darželių, mokyklų, kirpyklų ir t.t. Tai sudaro gana sudėtingą infrastruktūrą, kurioje nuolatos vyksta kaita. Vienur sprogsta vamzdis ir nutrūksta vandens tiekimas, kitur užsikemša kanalizacija ir mašinos skęsta vandenyje, vienur automobiliai stovi kamščiuose, kitur trūksta darželio ar mokyklų. Be to, vis dar reikia kažką statyti, kažką griauti, kažką kurti, kažko atsisakyti ar net numarinti. Tam yra miesto administracija, kuri užsiima valdymu ir kitokiu reguliavimu. Jie gali rinktis: gyventi kaip ir anksčiau ar dirbti naujoviškai arba inovatyviai.
Yra konkurencija tarp miestų, ką atskleidžia veiklos rezultatai, todėl rinkėjai visuomet gali savo balsais nustatyti, kas yra geriau, o kas blogiau.
Poreikis būti priekyje yra gana stiprus. Tik pirmaujantis miestas gali atrodyti patraukliai išoriniams investuotojams ir patiems gyventojams. Pastarieji irgi gali rinktis.
Todėl valdžios (politinė ir administracinė) vertinamos pagal šio įvaizdžio sukūrimą, miestas turi būti nuolat patrauklus. Dabarties mada vertina tik tokius dalykus kaip naujumą ir saugumą, abu juos suprantant pakankamai plačiai.
Galima pamanyti, jog pakanka išleisti pinigus miesto reklamai ir tikslas bus pasiektas. Bėda yra ta, kad yra nemažai vertintojų, kurie gana greitai atskleidžia netikras žinias. Miestas vertinamas pagal investicijų pritraukimą, galimybes rasti darbą ar mokytis, gydytis bei ilsėtis. Čia reklama neapgausi, reikia produkto.
Kaip paminėjau, JAV susikūrė „sumanių” miestų grupė ar susivienijimas. Jie dalinasi naujausiomis idėjomis ar vykdomais projektais. Lietuva kol kas neturi net Sveikų miestų tinklo, todėl sunkoka dalintis, kai nedaug turi.
Noriu pažymėti tik keletą dalykų. Miestų valdymo kompiuterizacija ar automatizacija dar nereiškia didesnio „išmanumo“ augimo, nes tai daro visi. Dabartinės technologijos negali be to egzistuoti. Vadinasi, reikia stebėti tas sritis, kurios yra neapimtos naujausiomis technologijomis.
Akivaizdžiai matome „žalių“ miestų radimąsi. Tai ne tik kiemo daržai ar namai su žaliomis sienomis ir stogais elektrinėmis. Žaliu tampa tas miestas, kuriame bendruomenė tiesiogiai veikia tą, kas mes vadiname ekologija.
Tai reiškia ir oro taršą, šiukšlių rūšiavimą, miesto gamtos pažinimą, pramonės ir gyventojų santykius bei vandenų valymą. Klaipėda gana sparčiau juda šia kryptimi. Reiktų plačiau ištirti masinio arba tikrojo sporto panaudojimą visų miesto gyventojų naudai, nes dabar sportas painiojamas su komercija, t.y. profesionaliu sportu.
Nepatogių temų yra gana daug. Sakykim, miesto pritaikymas žmonėms su specifiniais poreikiais, jų įdarbinimas, benamių ir mažai socialių miestiečių sveikatos priežiūra, reikalavimai įmonių saugumui mieste bei prie jo ribų.
Klaipėda turi uostą, kuris tiesiogiai prieina prie kai kurių gyventojų langų ir kiemų. Anksčiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio, bet gyvenimas kinta ir problemos turi būti sprendžiamos.
Miesto planavimas taip pat jau siejamas su gyventojų sveikata, su jų judumu. Anksčiau pripažįstami patogumai tampa suvokiami kaip viršsvorio auginimo priemonės. Tolimesnis atstumas nuo parduotuvės, mini stadionai, galimybės važiuoti dviračiu bet kuriuo metų laiku, parkai po langais yra sveikatos palaikymo sandai. Miestas turi būti ne tiek patogus, kiek sveikas, nors tai ir neprieštarauja vienas kitam. Ilgainiui pastarieji gali beveik susilieti.
„Šiandien daugeliui žmonių išmanieji miestai siejasi su ateitimi ar net moksline fantastika, tačiau nemažai jau dabar miestuose diegiamų sprendimų – elektromobilių stotelės ar energiją taupantis apšvietimas – yra būtent išmaniojo miesto elementai. Jau netrukus bet kuris modernus, aplinką tausojantis ir patogus gyventi miestas neišvengiamai bus ir išmanusis“, – sako dr. Darius Misiūnas.
Neseniai į galvą šoktelėjo mintis (gerai, kad nespėjo iššokti, kai ką spėjau nučiupti), o būtent: kokia palaima, kai nebežinai, kas yra daugiabučio laiptinė, kaimynas viršuje, kaimynas apačioje… Tai visiškai vienoda – ar „kvailame” mieste, ar išmaniame.