[vc_row][vc_column][vc_column_text]Pirmadienio popietę ant Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pastato (Herkaus Manto g. 84) atidengta atminimo lenta žymiam Lietuvos karininkui, archeologui, muziejininkui ir rašytojui Petrui Tarasenkai.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot istoriko, profesoriaus Vyganto Vareikio, P. Tarasenka buvo unikali asmenybė, atsiskleidusi ne tik karyboje, bet ir archeologijoje. Be to, jis buvo gavęs ir carinės Rusijos Šv. Georgijaus kryžių už drąsą Pirmajame pasauliniame kare, ir įvertintas už Lietuvos nepriklausomybės kovas Vyčio kryžiaus penktojo laipsnio ordinu ir galiausiai 1958 m. gavęs sovietinės Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardą.

Pasak vieno iš iniciatyvos įamžinti P. Tarasenką autorių, doc. dr. Gintauto Zabielos, net ne lietuvių tautybės asmenybė nuveikė didžiulius darbus stiprinant lietuvišką tapatybę, tyrinėjant jos paveldą. Svarbius veikalus jis parašė būtent dirbdamas Klaipėdoje.  G. Zabiela taip pat atkreipė dėmesį į faktą, kad 1956 m. mokslininkas išleido veikalą „Lietuvos piliakalniai“, o ne „Lietuvos TSRS piliakalniai”.

„Šioje teritorijoje dislokuotame septintajame pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulke 1923–1925 metais tarnavo Lietuvos karininkas, archeologas, muziejininkas ir rašytojas Petras
Tarasenka (1892–1962)“, – rašoma atminimo lentoje, kurią atidengė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas ir Klaipėdos universiteto rektorius Eimutis Juzeliūnas.

ISTORIJA

1923 m. sausio 12 d. 7-ojo Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko vadas majoras Petras Jakštas (slapyvardis Kaunas) gavo III divizijos vado (kuris savo ruožtu gavo įsakymĄ iš Generalinio štabo viršininko majoro Jono Griciaus) įsakymą parengti vieną batalioną perkelti į naują dislokacijos vietą prie Klaipėdos krašto sienos. Įsakymas reikalavo, kad karininkai ir kareiviai būtų atrinkti iš drausmingi ir būtinai lietuvių tautybės asmenų. Tuo metu beveik visas Klaipėdos kraštas, išskyrus Klaipėdos miestą, jau buvo užimtas lietuvių sukilėlių – Ypatingosios rinktinės kovotojų. 1923 m. sausio 13 d. antrojo bataliono vadas majoras Petras Tarasenka buvo iškviestas į pulko štabą Kaišiadoryse, kur jam buvo duotas įsakymas suformuoti atskirą batalioną, pasirūpinti maistu ir amunicija, o sausio 17 d. jis jau gavo įsakymą vykti į Kretingą. P. Tarasenkai buvo duotas slapyvardis „Kretingos pasienio sargybos viršininkas”.

Vyganto Vareikio atliktas Petro Tarasenkos užrašų tyrimas rodo, kad jo vadovaujamas batalionas 1923 m. sausio 18 d., kirtęs Latvijos sieną, atvyko į Kretingą, vėliau į Gargždus, o po 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos sprendimo perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvos suverenitetui pradėjo saugoti Lietuvos valstybės sieną ties Pagėgiais. 

1923 m. Klaipėdoje buvo dislokuotas Septintasis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas. Pulko karininkas P. Tarasenka su šeima (buvo vedęs mokytoją Mariją Jaropolskają) persikėlė gyventi į Klaipėdą, ten gimė jo dukros.

Turėdamas laisvo laiko, vykdavo pasižvalgyti po apylinkes, ieškodamas pamario archeologinių paminklų, apie juos skelbė spaudoje. Daug jo straipsnių 1924–1925 m. publikavo „Klaipėdos žinios“. Rašė apie būtinybę įkurti Klaipėdos muziejų. 1924 m. prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo Klaipėdoje.

1933 m. pulkininkas buvo išleistas į atsargą. Jis toliau domėjosi Lietuvos piliakalniais, lankė juos, aprašinėjo, sudarinėjo jų planus. Kartu rašė daug straipsnių, populiarino, skatino saugoti paminklus.

1940–1941 m. buvo Karo muziejaus ekskursijų vadovas, 1941–1944 m. kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vedėjas, 1944–1946 m. Kauno valstybinio muziejaus direktorius, 1948–1958 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje mokslinis bendradarbis. 1958 m. Lietuvos TSR pripažintas nusipelniusiu kultūros veikėju.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”15101,15102,15109,15108,15112,15093,15094,15114″ img_size=”full”][/vc_column][/vc_row]