Perkeltinė šio posakio prasmė, ko gero, žinoma visiems, tačiau šiuo konkrečiu atveju ji panaudota pačia tikriausia tiesiogine prasme – ieškoti moters. Teisingiau, moterų.
21- ame amžiuje iškilo būtinybė ieškoti tikrų moterų. Tų, kurių dar, ačiū Dievui, liko šiame pagal komandą žygiuojančiųjų, į vieną dūdelę pučiančiųjų pasauliniame moterų parade. Tų, kurios nenori dalyvauti agresyviame, šaižiu garsu ausis rėžiančiame feminisčių orkestre.
Dar yra tų tikrųjų moteriškų moterų su Audrey Hepburn vaikiškai žavia, tačiau kartu be galo moteriška šypsena, su valiūkišku Brigitte Bardot žvilgsniu ar net šaltai abejinga „Dienos gražuolės“ (Belle de jour) Catherine Deneuve laikysena, po kuria nesunku įžvelgti tą nenusakomą, neapčiuopiamą prancūzišką žavesį, kuris, beje, ne vien tik prancūzes išskiria iš viso šito klaikaus choro, paskutiniuoju metu skambančio pasaulio bei visuotinei madai iš paskos besivelkančiose ir mūsų mažos šalelės viešosiose erdvėse.
B.B. (Hulton Archive/Getty Images)
„Juokingai atrodote, mergaitės”, – sako nė vienos plastinės operacijos nepasidariusi, savo raukšlėto ir pasenusio veido prieš kameras nebijanti rodyti buvusi 6-7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių stiliaus ikona B.B., nepritarianti visuotiniam cirkui su juodomis suknelėmis ir prisipažįstanti niekada nebuvusi seksualinio priekabiavimo auka.
„Mes nepalaikome agresyvaus feminizmo”, – santūriai jai atitaria Catherine, nesilaikanti bado dietų tam, kad įtiktų kažkieno galvelėse užgimusiam koncentracijos stovyklos kalinių figūras primenančiam „grožio“ kultui.
Bet, ko gero, paradoksaliausia ir juokingiausia šiame balagane yra tai, kad jos, tos neva teisuolės, dėl visų savo bėdų, o neretai – ir kompleksų – linkusios kaltinti tik vieną pusę, pačios iš visų jėgų stengiasi įtikti ne kam nors kitam, o pirmiausia būtent tiems patiems jų taip nekenčiamiesiems vyrams.
Stengiasi tiek, kad po kelis ar net keliolika kartų gulasi po chirurgo skalpeliu, idant patemptų, paslėptų, panaikintų neišvengiamai jų veide gyvenimo paliekamas žymes, kad pakeltų nebe tokias standžias, kaip ankstyvoje jaunystėje, kai kurias savo kūno dalis ar pašalintų atsiradusi riebalų rinkį apie nebe itin liauną liemenį.
Ir visgi smagu, kad šioje bebaigiančių išprotėti agresyvių feminisčių apsuptyje dar yra tikrų moterų.
Tų, kurios moka lėtai aptempti savo žavias kojas šilkinėmis kojinėmis, kurios gracingai sugeba žengti, avėdamos aukštakulnius, kurios moka valiūkiškai pagauti vyro žvilgsnį, sugeba krestelėti galva taip, kad „netyčia“ plaukų sruoga vos -vos paliestų ką tik užkalbinusio nepažįstamojo petį ar „netyčia“ suklupti, kad žavus praeivis pagelbėtų savo tvirtomis vyriškomis rankomis…
„Taip, mes mėgstame koketuoti”, – nebijo viešai prisipažinti vis dar žavesio neprarandanti Deneuve, sukeldama ne vienos vyrų nekentėjos pasipiktino pliūpsnį.
Ach, kokios visgi žavios tos tikros moterys, kurių, pasirodo, dar yra ir tarp pasaulio primadonų, kurios vis dar nori būti ištikimos savo nepakartojamai moteriškai prigimčiai, skiriančiai jas nuo vyrų.
Ir kuo šie skirtumai yra didesni, o ne mažesni, kaip kad norėtų aršiosios feministės – tuo gyvenimas gražesnis, įvairesnis, įdomesnis, paslaptingesnis ir viliojantis savo akimirkų nenuspėjamumu.
O jei manote, kad šis rašinys pateisina agresiją prieš moteris ar gina jų priekabiautojus – labai klystate. Bet kokia agresija yra blogis, kurio neįmanoma pateisinti.
Ir visiškai nesvarbu, ar tai agresyvių vyrų agresija prieš silpnas moteris, ar agresyvių feminisčių agresija prieš silpnus vyrus…
Cherchez la femme… 🙂
Grazus straipsnis, tik kazkaip man dar neteko sutikti tu feminisciu. Gal ju Klaipedoje nera ?
Ir dar , kodel tos, kur “ po skalpeliu gulesi “ cia prilyginamos feministem ? Zinau nuostabiu, moteriskumo isikunijimu nepretenduojanciu i joki feminizma. Nesuplakim visko i “omleta”.