„Savivaldybė turi išsikovoti, kad poveikio aplinkai vertinimo metu uostas atsakytų, kaip konkrečiai kompensuos negatyvias pasekmes krantams. Tai reikia daryti ne blokuojant procedūras, o užduodant teisingus klausimus”, – sakė Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų atviros prieigos centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Nerijus Blažauskas, miesto Tarybos Miesto ūkio ir aplinkosaugos komitetui pristatydamas informacija apie pajūrio krantus, jų dabartį ir galimą ateitį.

Mokslininkas akcentavo, kad krantai yra gyvas organizmas – nuolat išplaunami ar papildomi.

Palanga centrinės valdžios, anot mokslininko, yra laikoma turtu, o Melnragės ir Karklės tarp prioritetų nėra. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Kaliningrado sritis visada buvo pagrindinis smėlio šaltinis, kurio dėka tiek nerija susiformavo, tiek yra gyvi mūsų krantai. Smėlio pernaša yra orientuota iš pietų į šiaurę. Nemunas irgi atnešdavo daug nešmenų, tačiau jis praranda tiek savo vandenį, tiek jėgą – baltarusiai  stato įvairius objektus. O rusai pradėjo saugoti savo krantus, pradėjo betonuoti”, – pasakojo N. Blažauskas.

Pasak jo, tokios atodangos, kaip Olando kepurė, irgi yra šaltinis, nes „jūra nori maitintis, ji kaip gyvas organizmas – ir valgo, ir atiduota, vieną dieną krantai yra, kitą – atsistato”.

Universiteto atstovas akcentavo, kad pajūryje audrų padažnėjimas yra akivaizdus, kartu jos ir stiprėja. O jūra vis daugiau pasiima ir mažiau atiduota, nes kyla jos lygis, nuo 1975 metų jau 15 cm.

„Niekas jos nenugalės ir krantas vis atsitrauks. Turime nuspręsti, ką norime išsaugoti. O visko negalima išsaugoti, ypač tokiame mažame krante kaip mūsų, ir dar turint tokį agresyvų darinį, kaip Klaipėdos uostas. Mes neskatiname ir nereklamuojame rusiškų priemonių, nes jos turi ir neigiamą poveikį. Ir dėl estetikos, ir dėl dinamikos. Kietosios konstrukcijos krantams nėra naudingas”, – sakė mokslininkas.

Jis pabrėžė, kad uostas turi neabejotiną ir didelę įtaką smėlio pernašoms ir pateikė konkrečius skaičius. XX amžiaus pradžioje per metus buvo pernešama 400-500 tūkst. kub. smėlio. Po uosto gilinimo iki 12 metrų liko tik iki 315 tūkst. kubinių metrų per metus, o išgilinus iki 14 metų ir rekonstravus molus smėlio tranzitas jau yra sumažėjęs apie 80 proc.

„Vienintelis smėlio resursas liko tai, kas jau sukaupta per šimtmečius, ir ką iškasa bei papildo”, – teigė N. Blažauskas.

„Paplūdimiai yra strateginis turtas – reikia žinoti, kaip ir kiek juos gelbstime, o kada galbūt jau betonuojame”, – sakė dr. Nerijus Blažauskas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak jo,  uosto plėtra paveiks ne tik Melnragę ir Girulius, bet „tiesiu taikymu nueis į Palangą”. Pastaroji centrinės valdžios, anot mokslininko, yra laikoma turtu, o Melnragės ir Karklės tarp prioritetų nėra.

„Rengiant bendruosius planus galima išsikovoti, kad būtų kitaip. Reikia, kad uostas įsipareigotų ir išaiškintų, kaip bus perkeliamas smėlis. Savivaldybė turi išsikovoti, kad poveikio aplinkai vertinimo metu būtų atsakyta, kaip konkrečiai uostas kompensuos negatyvias pasekmes. Tai reikia daryti ne blokuojant, o užduodant teisingus klausimus”, – politikams sakė mokslininkas.

Reziumuodamas jis pateikė keturias išvadas, ką reikėtų daryti: atkurti smėlio balanso pusiausvyrą priekrantėje; užtikrinti nešmenų tranzitą; krantotvarkoje prioritetą teikti priemonėms, artimoms natūralioms; turėti ilgalaikę krantų priežiūros strategiją ir priemonių planą.

„Paplūdimiai yra strateginis turtas – reikia žinoti, kaip ir kiek juos gelbstime, o kada galbūt jau betonuojame”, – sakė universiteto atstovas.