P0

Svarbu, Veidai

Berlynas – Palanga: tęsti šeimos tradicijas

Livija Grajauskienė

Livija Grajauskiene
2018-01-27


„Dar gyvendami Berlyne ir nusprendę čia, Palangoje, įgyvendinti seniai brendusį sumanymą atidaryti gera kava ir desertais svečius kviesiančią kavinę, dėl jos koncepcijos bei pavadinimo jokių diskusijų nekilo. Viskas buvo aišku: prie „Fotocentro“ turi būti „Fotokava“. Taip mes nusprendėme tęsti šeimos tradicijas ir kartu pradėti kurti savąsias“, – vienu balsu tvirtino pernai birželį atidarytos kavinės „Fotokava“ šeimininkai Artūras ir Galina Sendrauskai.

Artūras ir Galina Sendrauskai susipažino Berlyne dar 2004-aisiais. Tada, abu dar būdami studentai, dirbo viename Berlyno bare. Galina buvo padavėja, Artūras dirbo barmenu. Ingridos Macijauskienės nuotr.

Jau trečią dešimtmetį Vytauto g. 69 numeriu pažymėtas namas Palangoje asocijuojasi su fotografija. Ir – su Sendrauskų pavarde. Būtent čia, intensyvia mėlyna spalva dažytu pirmojo aukšto fasadu bei oranžiniu užrašu „Fotocentras“ akį traukiančiame name Adas ir Viktorija Sendrauskai (beje, spalvinį fasado sprendimą pasiūlė jų sūnus Artūras) 1995-ųjų gegužės 31 dieną atidarė fotografijos saloną, kurio užpatentuotas pavadinimas skamba „Palangos fotocentras“.

Tiesa, profesionalios fotografijos bei fotomeno tradicijas Palangoje Adas ir Viktorija pradėjo puoselėti dar anksčiau: pirmasis salonas ir fotoreikmenų parduotuvė atidaryta Jūratės g., vadinamųjų „taškų“ vasarą turėta J. Basanavičiaus g., fotosesijos bei parodos rengtos ir kitose Palangos erdvėse.

Su fotografija bei „Fotocentru“ augo ir trys Sendrauskų sūnūs Leonas, Artūras bei Kristijonas, vasaromis padėdavę tėvams šeimos versle. Pasak Artūro, jis nuo penkiolikos metų beveik septynias vasaras studijoje ryškindavo fotojuosteles, darydavo nuotraukas, dirbdavo pardavėju, prisidėdavo prie parodų rengimo – darė viską, ką darė šeima. Tačiau pats fotografija nesidomėjo – dabar juokauja, kad menai jo netraukė.

Šio amžiaus pradžioje prie „Fotocentro“ atsirado ne tik jo prieigas, bet ir Palangą papuošęs akcentas – 1:10 masteliu iš akmens iškaltas fotoaparatas „Olympus mju 1“, prie kurio vasaromis būriuojasi ir fotografuojasi poilsiautojai. Kaip yra juokavęs Adas Sendrauskas, jis čia pastatė paminklą savo priešui – mat su šios pirmosios pasaulyje ergonomiškos „muilinės“, kuri turėjo visas profesionalaus fotoaparato funkcijas ir pasižymėjo kokybiškomis nuotraukomis, atsiradimu baigėsi juostinės fotografijos era.

O nuo 2017-ųjų birželio prie vienintelio akmeninio fotoaparato pradėjo sklisti kavos aromatas. Čia, kur tebesklando ir dar ilgai sklandys fotografijos dvasia, gurmanų laukia Artūro ir Galinos Sendrauskų įkurta „Fotokava“.

E-verslas ir architektūra

Baigęs vidurinę mokyklą Palangoje, Artūras buvo pradėjęs studijuoti Ispanijoje, Madride, Sent Luiso universitete. Vėliau jis perėjo į netoli Vokietijos Štutgarto miesto esantį Merilando valstijos universiteto filialą, kurį baigęs gavo ekonomisto diplomą. Tačiau, kaip pats pripažino, jį labai domino visa, kas susiję su kompiuteriais, su programavimu, su dizainu, su elektroniniu verslu. Tad radęs galimybę, įstojo studijuoti būtent elektroninio verslo specialybės į Berlyno Meno universitetą. Tačiau, kad kaip tai keistai beskambėtų, diplome jo specialybė įvardinta „dizaineris“.

Apie dešimt metų A. Sendrauskas dirbo direktoriumi savo paties įkurtoje įmonėje Berlyne, paraleliai dirbo projektų vadovu vienoje stambiausių pasaulinių interneto korporacijų „eBay“.

Berlyne Artūras susipažino ir su būsimąja žmona. Vakarų Kazachstane gimusi, o nuo 1995-ųjų Vokietijoje gyvenanti Galina čia baigė gimnaziją ir pasirinko studijuoti architektūrą Berlyno technikos universitete. Baigusi jį, daug metų dirbo įvairiose architektūros studijose, prisidėjo prie ne tik Vokietijoje, bet ir Europoje garsių projektų kūrimo ir įgyvendinimo tiek su komanda, tiek projektuodama individualiai. Pavyzdžiui, būtent ji buvo Rusijos Federacijos ekspozicijos paviljono EXPO 2015 parodoje Milane projekto vadove.

„Pastaraisiais metais buvau dirbau „gmp Architekten“ ir „speech International“ – stambiausiose Vokietijos ir Rusijos architektūros dirbtuvėse, – apie savo karjerą pasakojo G. Sendrauskas. – Teko dirbti skirtingose pareigose ir prie didelių, ir prie smulkesnių objektų. Vienas iš paskutiniųjų visiškai neseniai įgyvendintų projektų – Maskvos Lužnikų stadiono interjeras“.

Susipažino dirbdami kavinėje

Artūras ir Galina susipažino dar 2004-aisiais. Tada, abu dar būdami studentai, dirbo viename Berlyno bare. Galina buvo padavėja, Artūras dirbo barmenu. Būtent ten jis ir mokėsi ne tik kokteilių paruošimo, bet ir kavos bei pačių įvairiausių kavos gėrimų gaminimo. Ši patirtis praverčianti ir dabar, kai tenka šio meno mokyti „Fotokavos“ darbuotojus.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

„Mūsų pamainos būdavo pirmadienio vakarais. Smagu buvo, – prisimena Galina. – Jautėme vienas kitam simpatiją, bet tik kaip draugai, bičiuliai. Po kelerių metų Artūras, grįžęs į Berlyną, parašė žinutę – gal susitinkame puodelio kavos. Susitikome“.

„Susitikome 2010 metais, 2012-aisiais susituokėme Palangoje, o 2015 metais gimė sūnus Jonas“, – trumpai papildė Artūras.

“Artūro tėvai pasidalino mintimis, jog gal vertėtų dalį „Fotocentro“ patalpų išnuomoti ir įrengti kavinę. Aš pati labai mėgstu ir gaminti, ir pyragus kepti, todėl pasiūlėme tapti nuomininkais“, – pasakojo Galina. Ingridos Macijauskienės nuotr.

Paklausti, kas vis dėlto lėmė sprendimą prestižinius darbus iškeisti į šeimos verslą Palangoje, Artūras su Galina sakė, jog jau kurį laiką iš pradžių pusiau juokais, o paskui gan rimtai svarstę, gal vertėtų Berlyne atidaryti mažutę kavinę, kurioje būtų prekiaujama tik kava ir desertais. Tačiau pašėlęs gyvenimo tempas Vokietijos sostinėje buvo pradėjęs varginti.

„Vienu metu, jau kai laukiausi Jonuko, aš pajutau, kad tiesiog nebeįstengiu plėšytis tarp šeimos ir darbo – tuo metu dirbdavau po 17 valandų per dieną, – prisiminė Galina. – Nusprendžiau, kad vaikas, šeima man šiuo metu svarbiau už karjerą. Daug kalbėjomės, tarėmės su šeima, ir Artūro tėvai pasidalino mintimis, jog gal vertėtų dalį „Fotocentro“ patalpų išnuomoti ir įrengti kavinę. Aš pati labai mėgstu ir gaminti, ir pyragus kepti, todėl pasiūlėme tapti nuomininkais“.

Šeimos idėjų tęstinumas

Artūras su Galina akcentavo, jog ir kavinės pavadinimas, ir pati jos koncepcija pabrėžia šeimos verslo, šeimos idėjų tęstinumą: fotografija niekur nedingsta, „Fotocentras“ lieka ir dirba, o šalia jo įsikuria „Fotokava“.

Šeimos tradicijų tęstinumas atsispindi ir Galinos kurtame interjere: čia vyrauja ta pati intensyviai mėlyna spalva. Pasak jos, kitokios ir būti negalėjo.

Paklausta, kokios architektūros ar interjero mokyklos įtakojo pasirinktus sprendimus, architektė sakė, jog čia iš dalies persipina japoniška ir skandinaviška tradicijos.

„Man labai patinka japonų architektūra, jų interjerai – kiek kampuoti, paprasti, funkcionalūs. Švarūs.  Antra kryptis – skandinaviška architektūra, irgi tamsoka, daug medžio, irgi be jokių perteklinių detalių. Sukurti kavinės interjerą – ne toks jau ir tolimas „pabėgimas“ nuo mano profesijos. Sukūriau. Tiesa, pati pastebiu, ką dar reikėtų tobulinti, bet tuo užsiimsime prieš vasaros sezoną. Planuojame užsidaryti porai savaičių ir galutiniai įgyvendinti visus sumanymus“, – paaiškino architektė.

„Fotokavos“ interjero akcentai – fotoaparatai, kameros, studijiniai šviestuvai, netgi „Fotocentro“ atidarymui bičiulių pasirašyta fotografija – viskas akcentuoja Sendrauskų šeimos tradiciją. Beje, atrinkti eksponatus taip pat buvo nemenkas iššūkis, nes Ado Sendrausko kolekcijoje jų – dešimteriopai daugiau.

„Stengėmės atrinkti tokius aparatus, tokias kameras, kurios buvo paplitusios anuomet, su kuriomis mums patiems teko dirbti, – pasakojo Artūras Sendrauskas. – Ir tokias, kurios būtų susijusios su mūsų šeimos istorija arba turėtų savo legendas. Tokioms galima priskirti fotoaparatą „ФЭД микрон“, kurį tėvai man padovanojo aštuntojo gimtadienio proga. Legendomis apipinta ir kino kamera „Paillard Bolex“ – kalbama, jog ji priklausė garsiojo režisieriaus Jono Meko šeimai, ir kad būtent ja Jonas Mekas filmavo Džono Lenono vestuves su Yoko Ono. Yra fotokamera, kurią atsimenu iš vaikystės, kai su tėvais darėme Rumšiškėse panoramines nuotraukas: labai įdomu buvo stebėti, kaip mechaninis objektyvas juda tam, kad padarytų panoraminę nuotrauką. Ir, žinoma, įrėmintas garsusis „Olympus mju 1“, kurį tėvai man įteikė per aštuonioliktąjį gimtadienį. Būtent jo akmeninis modelis ir tapo bene pagrindiniu „Fotocentro“ simboliu“.

Su fotografija, su jos ir Sendrauskų šeimos istorija susijusi ir ant kavinės palangių išdėliota įvairiomis kalbomis išleista literatūra apie fotografiją bei fotomeną ir fotoalbumai, tarp kurių – ir Ado Sendrausko sudarytieji.

Pasak Artūro, kavinės lankytojai mielai varto ir studijuoja šiuos leidinius, kurių rasi toli gražu ne kiekvienoje net specializuotoje bibliotekoje.

Svaigus kavos aromatas

Paklausti, kaip jie sudarinėjo kavinės valgiaraštį, kodėl čia dominuoja kava ir kepiniai, o ne kokios sriubos ir „karšti“, kodėl čia nėra alkoholio ir kaip jie rinkosi pačią kavos rūšį, Artūras ir Galina pakartojo, jog visąlaik įsivaizdavo tik cukrainės tipo kavinę.

Tad dabar kavinėje galima paskanauti vaisių, karštų sumuštinių bei įvairiausių pyragų ir pyragaičių. Vasarą daugumą jų kepė pati Galina: „Turiu jau ne knygelę, o visą knygą receptų. Kai kurie mano sugalvoti, kai kurie – patobulinti. Kai kuriuos receptus galima pavadinti „Iš mūsų močiučių lobyno“. Kepdama stengiuosi naudoti ekologiškai švarius produktus bei šiam regionui būdingus vaisius, uogas. Šiuo metų laiku – uogienes. Dabar lankytojams siūlome pagal mūsų užsakymus kepamus pyragus“.

Galina pasakojo, kad renkantis kavą jiems vis kažko ar trūkdavo, ar per daug būdavo.

“Nors nesame profesionalai, bet pripratom prie geros, skanios kavos. Berlyne daug mažučių kavinukių, nepriklausančių jokiems didiesiems tinklams, apie kurias galima pasakyti: tokios kavos, kaip ten, niekur daugiau neatsigersi. Mes irgi norėjome, kad būtų išskirtinai – ir ta kava, kurią perkame iš nedidelio Italijos gamintojo, pirmiausia atitinka mūsų skonį“, – sakė pašnekovė.

„Pupelės – tai tik vienas iš komponentų, – pridūrė Artūras. – Labai svarbu, kad kava būtų teisingai sumalta, svarbu ir spaudimas kavos aparate, ekstrakcijos laikas. Netgi naudojant geriausių gamintojų techniką, taip pat itin svarbi vandens kokybė. Palangoje ji tikrai išskirtinė, todėl net Klaipėdoje kavos skonis jau nebūtų toks pat“.

Turi naujų sumanymų

Pasiteiravus, ar nesigaili, kad paliko Berlyną ir leidosi į nuotykį Palangoje, Galina ir Artūras Sendrauskai sako tikrai nesigailintys.

„Galime pasidžiaugti publika, žmonėmis – jie labai įdomūs, atviri, besišypsantys, kas apie lietuvius retai pasakoma. – sakė A. Sendrauskas. – Galime pasidžiaugti Palangos infrastruktūra, mano nuomone, veikiančia ne prasčiau negu Vokietijos kurortuose. Aš pats, dirbantis prie kompiuterinių projektų, kurių rezultatai – virtualūs, galiu pasidžiaugti, kad štai yra projektas, kurio rezultatai – realūs, apčiuopiami“.

Pasak Artūro, ateinančiai vasarai turima idėjų, kaip padaryti kavinę dar labiau atitinkančią fotografijos temą. Ir – kaip tęsti šeimos tradicijas, kartu kuriant naujas.


2018-01-27

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt