Kartais geriausi dalykai įvyksta atsitiktinai ir apsilankymas Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Nuogas karalius“ buvo vienas iš tų atvejų mano gyvenime, nors renginys skirtas vaikams, o ne ketvirtą dešimtį įpusėjusiems vyrams. Kalbama mažiesiems suprantama kalba, tačiau pasakoma šis tas ir suaugusiesiems. Kita vertus, visi mes šiek tiek vaikai.

Spektaklio akimirka. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Spektaklio pavadinimas išduoda, kad jis pastatytas pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“ – absoliuti klasika, visame pasaulyje per beveik 200 metų tapusi motyvu tūkstančiams įvairių formų kūrinių, tačiau su tuo pačiu moralu: ar, vardan prisitaikymo sakyti tai, ką sako kiti kartu save apgaudinėjant, ar tiesmukiškai rėžti tai, ką matai nebijant priešiškos aplinkinių bei viršesniųjų reakcijos. Kada iš smegenų į liežuvį siunčiamą signalą transliuoti tiesiogiai, kada jį tinkamai apdirbti?

KJT pasaką sekė savaip, per daug nenuklystant nuo originalaus siužeto – čia karalius savo valdų gyventojams pagrasina išvykimu, jeigu šie jam nesuras dar nematytų drabužių. Ta pati šantažo forma, šiandien labai dažnai naudojama prieš šimtametę Lietuvą: neduosi – emigruosiu. Tokių karalių toli ieškoti nereikia, didžiausias jų tankis – „Facebook“ ir internetinių naujienų portalų komentarų platformose.

Taigi, dėl karalystės lyderio išvykimo susirūpinę valdovo parankiniai bando jį išlaikyti bet kokia kaina, o tada ir pasirodo nekuklūs siuvėjai, pasiūlę išausti įspūdingą audinį, kurį gali matyti tik protingieji: kvailiams jis nematomas.

Tiesa, verslūs kūrybinių industrijų atstovai už paslaugą paprašė karalystės biudžetui sunkiai įkandamos sumos, bet ko nepadarysi dėl lyderio… Ypač, kai nuo jo nuotaikos priklauso tavo gerbūvis.

Karaliaus personažas – centrinė spektaklio figūra. Sutapatinčiau jį su ryškiausia Lietuvos pseudoelito persona, kurios vienintelis rūpestis – atrodyti svarbia, visada būti apsupta dėmesio, o kaskart jo pristigus – garsiai grasinti emigruoti. Nežinau, ar toks buvo kūrėjų sumanymas, tačiau man karalius pasirodė kaip, pavyzdžiui, Žilvino Grigaičio ir Juozo Statkevičiaus hibridas.

Rankoje vietoj skeptro – lazda, skirta asmenukėms daryti. Argi gali būti taikliau, kai kalbame su dabartine jaunimo karta? Savo mažų įsivaizduojamų karalysčių valdovais, kuriuos persekioja ne paparaciai, o pačių į save nutaikyti objektyvai ir atvaizdų publikacijos – žiūrėkite, koks aš gražus.

Spektaklyje naujaisiais rūbais apsirengęs karalius jokių užuominų nepateikia ir pakalikų klausia tiesiogiai – „Ar aš gražus? Taip? Ar tikrai?”.   

Čikšt, „selfį“, antrą, trečią, iš viršaus, iš apačios, pakalikai stengiasi patekti į kadrą.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

„O jau lengvumas, o jau tamprumas“, – gėrisi jie audiniu čiupinėdami orą, o tuo metu greta manęs sėdėjęs gal kokių 4-5 metų berniukas visai rimtai, netgi šiek tiek pyktelėjęs ir viltingai žiūrėdamas į tėvą sakė – „Taigi ten nieko nėra“ (šį momentą laikykime pridėtine spektaklio verte).

Nesu teatro kritikas, man nesuprantama meninė kūrinio vertė, tačiau be telefono arba televizoriaus 45 minutes nepertraukiamai išlaikyti energingumo ir smalsumo piką išgyvenančių pyplių dėmesį – sutikite, tai tikras menas.

Ir visa tai sukurta scenoje panaudojus vos kelias drabužių kabyklas bei žaliuzes, erdvę užpildant spalvų bei garsų žaismu, pagrindas, žinoma – nepamatuojamas Klaipėdos jaunimo teatro aktorių kūrybiškumas (šis kolektyvas, mano nuomone, yra vienas iš geriausių dalykų, kurie pastarąjį dešimtmetį ištiko uostamiestį).

Patrauklu, dinamiška, juokinga. Ir, tikėtina, įtaigu – galbūt mažųjų žiūrovų sąmonėje išliko ne tik scenografiniai sprendimai, bet ir pasakos bei spektaklio kūrėjų siunčiama žinutė, kuri pravers ateityje.

Pravers, nes tokių savo paslaugas siūlančių siuvėjų – daug, kaip ir dėmesio nesulaukiančių karaliukų, argi ne jiems skirti tokie skelbimai kaip  „Čiužiniai nuo visų ligų“, „Užsienio kalba vos dvi savaites“, „Verslas nuo nulio“, „Nori gyventi kaip milijonierius?“, „Plokščias pilvukas be jokių pastangų?“, „Naujas gyvenimas jau nuo rytojaus?”.

Ir tai skelbia reklaminiai plakatai ne kur kitur, o bene lankomiausiame Lietuvos interneto portale, kuris save reprezentuoja žodžiu „patikimumas“.

Gali pagalvoti, kad toks turinys nutaikytas į menkiausiai išsilavinusią visuomenės dalį, tačiau tokią versiją į šipulius daužo žinia apie tai, kad Lietuvą reklamuoja pigios ar net nemokamos nuotraukos su vaizdais iš Skandinavijos valstybių. Turizmo departamento užsakymu, už 140 tūkst. eurų. Konkursą laimėjusi agentūra galėtų surengti seminarą apie sėkmingus pardavimus net patiems H. K. Anderseno siuvėjams!

Kita vertus, kam mokymai, kai siuvėjams ir taip darbo netrūksta, juk pasiūla yra ne kas kita kaip paklausos atspindys.

Tokie mano įspūdžiai apie spektaklį. Dabar einu paskaityti intriguojantį vieno populiaraus portalo VIP skelbimą „Tarptautinis aiškiaregys. Pagalba susigrąžinti antrą pusę, ateities pranašavimas, prakeiksmo šalinimas per 72 val.“

Labai maga paskaityti, nieko panašaus iki šiol nesu girdėjęs. Matyt, čia bus mano išsilavinimo spraga.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.