Pirmadienį Kultūros ministerijos surengtą konkursą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo pareigoms užimti laimėjęs ir dvylika kitų kandidatų įveikęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, neslepia, jog tarp motyvų kandidatuoti buvo ir gimtojo Vilniaus trauka, ir tai, kad jo šeima uostamiestyje taip ir nepritapo.

Visgi ankstyvą antradienio rytą duodamas interviu „Atvirai Klaipėdai” jis akcentavo, kad uostamiestyje jam buvo dirbti įdomu. J. Sakalauskas džiaugėsi išjudintu teatro pastato rekonstrukcijos projektu ir naujuoju įstaigos repertuaru.

Kodėl nusprendėte kandidatuoti į operos ir baleto teatro vadovus?

Iš tiesų tai buvo labai sudėtingas klausimas ir man pačiam. Kartu ir ryžausi, ir labai daug abejojau. Tikrai buvo minčių, kad norisi likti Klaipėdoje, užbaigti kadenciją ir po to aktyviau pasinerti į muzikos pasaulį, kūrėjo kelią.

Visgi supratau, kad dabar tikriausiai esu savo, kaip vadovo, zenite, kai noriu keisti, daryti, eiti į priekį ir kad dabar man esant 35 metų yra tokia galimybė, kurios ateityje gali ir nebebūti, kad dabar esu suvokęs, kas yra vadovavimas valstybinei įstaigai. Šiai dienai man tai yra aktualu, įdomu. Ir šiai pagundai ar minčiai pasidaviau. Vienas iš mano tikslų buvo parodyti ministerijai, kad Klaipėdoje pavyko pajudinti procesus, kad čia darome gerai, tad tai galima daryti ir Vilniuje.

O kaip dėl Klaipėdos teatro? Ar jums negaila jo palikti?

Sužinojus komisijos sprendimą tikrai turiu dviprasmiškų jausmų. Šis teatras yra tapęs mano gyvenimo dalimi, nes tai nebuvo tiesiog paprastas buvimas teatro vadovu. Tai įstaiga, į kurią įdėjau tikrai daug širdies ir meilės. Iš tiesų gaila ir nesinori, kad sustotų tie dalykai, kurie buvo pradėti.

Ar nemanote, kad į jus dabar bus žiūrima šiek tiek kreivai, kad paliekate teatrą gana sudėtingu laikotarpiu – konkursas dėl rekonstrukcijos nesibaigęs, naujo vadovo paieškos įneš papildomos sumaišties…

Aš manau, kad tas sudėtingas metas jau buvo ir iki man ateinant, jis tęstųsi ir man baigus kadenciją po trijų metų. Nereikia turėti iliuzijų, kad kada nors čia bus labai lengva. Aš esu įtikinęs, kad tikrai įmanoma surasti pamainą. Skirtingai nei kiti vadovai Lietuvoje, kurie palikę teatrus apskritai nieko nebepasakoja, kaip ir ką darė, lyg užmiršta tą įstaigą ir tarsi nori pakenkti naujam vadovui, aš jei tik galėsiu ir ministerija leis, visom išgalėm nemokamai ir neatlygintinai konsultuosiu ir stengsiuosi padėti. Tikrai nepaliksiu Klaipėdos teatro. Tai yra mano moralinė pareiga.

Ar matote, kas galėtų tapti jūsų įpėdiniu?

Tikrai yra nemažai asmenų, tačiau kol kas viešai tikrai nenorėčiau įvardinti. Tiek laikinąjį vadovą, tiek naująjį skirs ministerija.

Ar per visą vadovavimo laikotarpį jums Klaipėdoje nebuvo nuobodu, ypač lyginant su Vilniumi?

Aš visai ir mačiau save Klaipėdoje, bet mano šeima čia nepritapo. Jie jau šį sezoną buvo grįžę į Vilnių ir darbo dienomis buvau palikęs vienas, be šeimos. Esu šeimos žmogus ir man labai svarbu būti su ja. Tai kankinausi tarp važinėjimo ir namų ilgesio. Buvau pasiilgęs ir operos, nes pagal išsilavinimą ji man artima.

Susidūrus su realijomis iš tiesų būdavo visokių minčių, nes kultūrinė bendruomenė visgi nėra tokia didelė kaip Vilniuje. Nėra ir tiek daug galimybių pasirinkti. Bet, kita vertus, man čia tikrai buvo įdomu ir mačiau, kaip Klaipėda augo per šitą laiką, kokie festivaliai prasidėjo, kokios žvaigždės čia pradėjo važinėti, kokius spektaklius mums patiems pavyko pastatyti ir džiugu buvo matyti juos žiūrėjusių klaipėdiečių veidus. Bet buvo ir sunku, nes ne visada mane priimdavo kaip vietinį, jaučiau, kad reikia laiko, kad mane vietinė bendruomenė priimtų pilnai.

„Aš visai ir mačiau save Klaipėdoje, bet mano šeima čia nepritapo”, – „Atvirai Klaipėdai” sakė Jonas Sakalauskas. Palmiros Mart nuotr.

Visgi nepaisant visų tų sudėtingų aspektų, man buvo įdomu Klaipėdoje. Visuose teatruose yra sunku dirbti, tai ne tik Klaipėdos muzikinio teatro problema. Tai visos Lietuvos valstybinių įstaigų žmonių problematika, tarp kurių yra netikinčių savo įstaiga, savo šalimi, nusivylusių savo vadovais, savo gyvenimu, kai reikia lakstyti per daug darbų. Jie pavargę ir kartais pats pavargsti nuo to, kad jie pavargę. Nori juos uždegti, bet matai, kad tai labai sudėtinga. Bet aš manau, kad tie mano nusivylimai Klaipėdos muzikiniame teatre būtų buvę bet kur kitur, kur būčiau buvęs. Tikrai nepasakyčiau, kad Klaipėda tuo atžvilgiu yra kuom nors blogesnė.

Ką laikytumėte savo pagrindiniu darbu, nuveiktu vadovaujant Klaipėdos muzikiniam teatrui?

Norėčiau išskirti ne vieną, o kelis. Pirma, buvo labai didelis fokusas į pastato rekonstrukciją. Buvo padarytas tikrai nemažas darbas tiek buvusio vadovo, tiek mano paties ir visos administracijos. Daug sudėtingų dalykų padarėme ir daug sudėtingų etapų perėjome. Taip pat manau, kad prie didelių darbų galima priskirti ir „Čikagos”, ir „Bohemos”, ir „Žizel”, ir „Karmen” pastatymus. Manau,  kad tai buvo naujas žingsnis, žymintis naują atverstą puslapį, naujas teatro ambicijas. Teatras parodė, kad nori ir gali eiti aukščiausiu lygiu, kad ir regioninis teatras gali įgyvendinti centrinio teatro ambicijas. Aš dėl to labai džiaugiuosi. Nėra periferijos ir ne periferijos teatrų, ir tik periferinis ar neperiferinis mąstymas. Žmonės ima ir padaro labai gerai. Pavyzdžiui, „Čikaga” gali patikti, gali nepatikti, bet aš manau, kad tai yra geros kokybės darbas, apie kurį liudija ir suprantančių žmonių, mačiusių tą patį miuziklą dešimtyse pasaulio teatrų, atsiliepimai. Be galo džiugu už kolektyvą ir Klaipėdą. Džiaugiuosi naujuoju repertuaru ir manau, kad teatras eina teisingu keliu.

O tos aplinkybės, kad šeima nepritapo Klaipėdoje, blankesnis uostamiesčio kultūrinis gyvenimas gal irgi buvo motyvai kandidatuoti į naujas pareigas sostinėje?

Tai gal nebuvo pagrindiniai motyvai, bet taip, turiu pripažinti, kad tos aplinkybės mane iš dalies paskatino dalyvauti, bet jos nebuvo pagrindinės.

Ko jūsų akimis reikėtų Klaipėdai, kad ji pritrauktų jaunus talentus ir jie su šeimomis pritaptų čia ir pasiliktų gyventi?

Man sudėtinga sakyti, nes priežastis visgi ta, kad Vilniuje mano namai, ten visa mano giminė ir šeima. Ten aš gimiau, ten mano gimtinė. Aš pajutau, kad esu labai sėslus. Man patinka pakeliauti, bet gyventi noriu vienoje vietoje. O Klaipėdoje yra labai daug gerų dalykų, ypač vasarą. Tada ji Vilnių net pralenkia. Tačiau išaugus Vilniuje tas kultūrinis laukas turi savo lygį, nes jis pritraukia geriausius talentus. Klaipėda tiesiog yra per mažas miestas ir negali su tuo lygintis.

INFORMACIJA

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkurso komisijai, kurią sudaro aštuoni nariai, vadovavo  Kultūros ministerijos kancleris Laimonas Ubavičius.

Atrankoje daugiausiai balų surinkęs asmuo dar bus patikrintas atitinkamų institucijų, kaip numato teisės aktai.

Teatro vadovas yra skiriamas penkerių metų kadencijai.

J. Sakalauskas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu tapo 2015 m. lapkritį laimėjęs Kultūros ministerijos skelbtą konkursą.