Veidai

Operos „Prūsai“ dirigentas „dega“ iki premjeros

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2018-02-10


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sunkiai randa laiko pokalbiui apie vis artėjantį operos „Prūsai“ pristatymą visuomenei – premjerinį spektaklį. Net susitarus savaitgalį tenka laukti valandą, nes paaiškėja, kad repeticijos vyksta kasdien ir po keletą kartų, vis norisi geriau ir tiksliau…

Dirigentas prisipažįsta, kad šiuo metu gyvena vien „prūsais“ ir noriai pasakoja apie tai.

„Tarp rytinių ir vakarinių repeticijų stengiuosi rasti bent valandą grįžimui namo. Pabūnu tyloje ir ramiai viską apgalvoju. Tada žinau, ką taisyti, į ką atkreipti dėmesį. Tas mano vidinis „karštis“, manau, atslūgs tik po premjeros“, – sako Tomas Ambrozaitis.
Antrą kartą Klaipėdoje statoma patriotinė-istorinė Giedriau Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Kuo jums ypatinga ar išsiskiria iš kitų ši opera?

Operos statymas artėja į premjeros tiesiąją, tad dabar pats įkarštis. Opera su gilia istorija, turinti net keletą svarbių linijų pamąstymams. Ne vienas žmogus manęs klausė, kodėl šalies šimtmečiui pasirinkti būtent išnykusieji prūsai. Mano manymu, prūsai išnyko, nes atėjusi krikščionybė visiškai sunaikino jų pradą – pagoniškąjį tikėjimą. Krikščionybė atėjo jėga. Mūsų statomoje operoje prūsų karžygio dvasinės kančios ypač ryškios finale, kai Herkus Mantus lieka vienas, nes jo mylimąją Kristiną sudegina ant laužo tauta, už kurią jis kariauja, o jam tenka kovoti prieš vokiečius – tautą, kuri jį išaugino. Vidiniai prieštaravimai drasko Herkui Mantui širdį. Šioje situacijoje randu Prūsijos ir Lietuvos paralelę. O mūsų tautoje kas vyksta? Tik aišku ne kardų ar deginimo ant laužo pagalba. Ar mūsų niekas nenaikina: mažėja žmonių ir kartu mokančių lietuviškai, žmonės išvažiuoja… Kokios dvejonės kankina mus?

Giedrius Kuprevičius dar 1996 metais rašydamas operą užrašė šią tarsi ateitį nuspėjančią dedikaciją: „Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui“, kuri šiandien atrodo dar labiau aktuali nei prieš dvidešimt metų, kai Lietuva buvo neseniai atgavusi Nepriklausomybę. Ir nežinia, kas bus dar po 10 ar 20 metų… Gal „Prūsai“ taps kone paminkline opera?

Daug lietuvių veržiasi išvykti į užsienį dėl daugybės kiekvienam vis kitų priežasčių. Jūs neplanuojate išvykti?

Kol kas neplanuoju, bet ateities niekas nežino… Ir aš nežinau. Tikiuosi, kad neteks prisidėti prie lietuvių išnykimo.

Esate savo krašto patriotas?

Visa komanda, dirbanti prie operos „Prūsai“, lygiai kaip ir stačiusieji „Prūsus“ prieš 20 metų, yra patriotai. Ar įmanoma kitaip? Jeigu Virgilijus Noreika dainuodamas finalinę Herkaus Manto partijos eilutę „Prūsija mano, nejaugi mes gyvi tik kapams?…“ verkė… Mačiau operos įrašą, kur ašaros teka Virgilijaus Noreikos veidu iš įtampos. Mes, lietuviai, visi savo šalies patriotai. Mes iš čia atėję ir čia mūsų protėvių žemė… Labai taiklu, kad „Prūsai“ vėl statomi Klaipėdoje, Prūsijos ištakose, o ne Vilniuje ar Kaune.

Operą stato labai šauni komanda: režisierius, solistai ir netgi choras turi labai daug sceninių užduočių (ne tik dainuoti). Režisierius Gediminas Šeduikis – tikras savo srities profesionalas. Svarbiausia, jis moka rasti priėjimą prie kolegų ir paaiškinti savo kūrybinius užmojus. Kas taip reta tarp režisierių. Būna, kad režisieriai tarsi bando susisiekti su antgamtinėmis būtybėmis, o atlikėjai nesupranta, ką reikia daryti (juokauju). Režisieriui bendravimo dovana labai svarbi. Gediminas Šeduikis labai mėgiamas bei mylimas spektaklio pastatymo komandos, tad puikiai čia priimamas. Svarbiausia, žmonės juo tiki. Tai svarbu kiekvienam „karvedžiui“.

Jo, kaip režisieriaus, išskirtinis bruožas ir tai, kad yra puikiai išstudijavęs operos partitūrą –  turi muzikinį išsilavinimą ir skaito natas. Puiku, kad jis gali skaityti ne tik operos scenarijų. Ir tai didžiulis pranašumas. Dažniausiai Lietuvoje operas režisuoja dramos režisieriai, kuriems svarbus tekstas, konfliktas ir kaip visa tai atrodys scenoje… Gediminas Šeduikis gali daugiau.

post banner
Ar opera „Prūsai“ išliko autentiška?

Opera išlikusi autentiška, išskyrus tai, kad Herkaus Manto partiją kompozitorius Giedrius Kuprevičius parašė specialiai Virgilijui Noreikai. Dabar Herkaus Manto partiją atliks Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Su autoriaus leidimu keletoje vietų harmoningai pakeistos gaidos.

Kuriant operą „Prūsai“ patariamuoju „balsu“ jums talkina legendinis dirigentas Stasys Domarkas. Jis ne tik dirigavo 1997 metais Klaipėdoje pirmą kartą pastatytą operą „Prūsai“, bet ir pasiūlė Giedriui Kuprevičiui ją parašyti. Ar sudėtinga dirbti su Stasiu Domarku?

Stasys Domarkas spektakliui „Prūsai“ tarsi tėvas. Aš labai džiaugiuosi, kad nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, jis pilnas energijos ir pasiruošęs pasidalinti savo žiniomis. S. Domarko gyvenimo patirtis ypatinga: jis scenos meno profesionalas. Ir tai, ką mums gali duoti Stasys Domarkas, nesužinosi jokiuose vadovėliuose. Garbusis kolega dalyvauja kaip puikus patarėjas. Kasdien šiam žmogui linkiu sveikatos ir galimybės bei noro dalintis savo asmenybės turtais kuo ilgiau. Pasitaikė tokių atvejų, kai ir man, ir Gediminui Šeduikiui tikrai labai prireikė patarimo „iš šono“.

Spektaklį Klaipėdoje kuria šalyje garsūs, savo srities profesionalai. Atrodo jau šios garsios pavardės ir titulai sako, kad spektaklis neišvengs didžiulės šlovės ir žiūrovų susidomėjimo. Kaip manote jūs? Ar lengva dirbti su šia komanda? Ar žvaigždės įnoringos?

Spektaklio premjeroje dainuos kviestinė žvaigždė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona Viktorija Miškūnaitė. Mums garbė, kad primadona sutiko atvykti į Klaipėdą. Lietuvoje geresnės už ją nėra. Būtina paminėti uostamiesčio teatro solistę, atliksiančią Kristinos partiją Rasą Ulteravičiūtę bei Steponą Zonį, mūsų teatro solistus Roką Spalinską, Kęstutį Nevulį, kuriančius sudėtingus vaidmenis. Jų indėlis į operą taip pat labai svarbus.

Patikėkite, žvaigždės nėra įnoringos. Galioja keistas paradoksas: kuo žmogus daugiau pasiekęs, išsilavinęs, visam pasaulyje pripažintas menininkas, tuo paprastesnis. Kitas gali nedaug, tik savoje siauroje srityje, bet pasididžiavimo savo gebėjimu turi daugiau už genialiuosius. Gali daugiau paskaityti knygų, įdėti daug pastangų, bet Dievo duotybės ar genialiojo kodo niekas negali atstoti ar jam prilygti. Tiek Viktorija Miškūnaitė, tiek Gediminas Šeduikis tą „kodą“ turi, tačiau išlieka geranoriški ir paprasti. Tuo džiaugiuosi.

Gal turite patarimų žiūrovams, kaip „atkoduoti“ operą „Prūsai“ ir ją priimti iki sielos gelmių. Vieni prieš žiūrėdami spektaklį ieško istorinių žinių, kiti recenzijų. Koks būtų jūsų patarimas? Ar galima sakyti, kad opera „Prūsai“ jau „pasidavė“ jums, nes iki premjeros liko visai nedaug?

Operos „Prūsai“ partitūra nėra lengva. Orkestro medžiaga taip pat. Repetuojame ir stengiamės. „Prūsų“ partitūra tarsi jausmų ir spalvų kardiograma nuo pat operos pradžios iki paskutinio fortisimo akordo, kai griūvanti siena scenoje perkeltine prasme sutraiško prūsų tautą. Viršuje šviesų ir ugnies pavidalu sušvinta krikščionybės kryžius. Šioje operoje nėra sąvokų „tyliau“, „garsiau“. Orkestras kartu su solistais ir choru kuria operos nuotaiką, spalvą, emociją.

Ar visos operos metu žiūrovas lieka, kad ir minimalioje, bet įtampoje?

Manau, kad taip. Visos operos metu, net pačiose tyliausiose vietose vis dar tvyro baimės jausmas… Opera taip sukurta. Aš tikiuosi, kad žiūrovai bus atidūs ir tai išgirs. Sceniniai sprendimai labai susipynę su muzika, su momento muzikine emocija. Žiūrovui ir klausytojui lieka užduotis spektaklio metu perskaityti visą ženklų, muzikos koduotę ir atsakyti sau į klausimą „kodėl?“.

Premjeros laukimas, sudėtingos repeticijos… Kaip atsipalaiduojate po sunkios dienos?

Tarp rytinių ir vakarinių repeticijų stengiuosi rasti bent valandą grįžimui namo. Pabūnu tyloje ir ramiai viską apgalvoju. Tada žinau, ką taisyti, į ką atkreipti dėmesį. Tas mano vidinis „karštis“, manau, atslūgs tik po premjeros. Nes žmogus negali „įsijungti ir išsijungti“ kas vakarą, tad tenka palaikyti tą kūrybinį „degimą“. Šiltesniu metų laiku mėgstu nuvykti prie Olando kepurės, pereiti per mišką, pasigrožėti jūra ir girdėti tik vėjo muziką medžiuose. Esu labai paprastas žmogus. Man nereikia su parašiutu iššokti norint atsipalaiduoti, kad su didesniu stresu pribaigčiau mažesnį stresą. Nors negali žinoti… Gal kada gyvenime išbandysiu ir parašiutą.

Žaneta Skersytė


2018-02-10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt