Ilgametė buvusio savaitraščio „Lietuvos žvejys“ bei dienraščio „Klaipėda“ žurnalistė, išleidusi prisiminimų knygą apie Lietuvos jūrininkus „Likimai ir jūra“, dar kelių knygų apie Jūrų laivyną bendraautorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, klaipėdietė Adelė Žičkuvienė, ir išėjusi į užtarnautą poilsį, iš rankų nepaleidžia plunksnos: kartu su savo kolege ką tik baigė rašyti prisiminimų knygą „Išdraskytų lizdų gandrai: „pyliavų bylos“ pėdsakais“. Knygą autorės pasirašo pseudonimu Dvi Žemaitės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Apie ką jūsų naujoji knyga?  

Pradėti gal reiktų nuo to, kad mane kaime netoli Salantų užaugino krikštamotė, kuri nuo vaikystės nuolat man pasakodavo tragišką mūsų šeimos likimą, sovietmečiu prašydama apie tai niekam neprasitarti. Aš ir nepasakojau.

Bet kai po Nepriklausomybės atsivėrė įvairių archyvų durys, aš jas pradėjau varstyti, ieškodama vieno man svarbaus dokumento. Žinojau, kad mano a. a. tėvelis prie Stalino kalėjo Macikų lageryje ir kaip spaudos žmogus supratau, jog artimųjų pasakojimų yra per maža, kad reikia kažkaip surasti tą faktą patvirtinantį dokumentą – 1949 metų žiemą Salantuose vykusio parodomojo teismo proceso nuosprendį.

Juo buvo nuteisti daugiau kaip 20 Žemaitijos ūkininkų už neva valstybei neatpiltas pyliavas. Jaunimas gal jau ir nebežino, kas tai yra. Sovietmečiu po karo visi ūkininkai ir net mažažemiai valstiečiai privalėjo valdžiai mokėti duoklę – taukais, sviestu, pienu, priklausomai nuo turėtų hektarų skaičiaus. Tai buvo vadinama pyliavomis. Daugelis žemaičių nesižavėjo sovietų atneštu „rojumi“, priešinosi prievartiniam žmonių varymui į kolchozus, todėl valdžia sukurpė parodomąjį teismo procesą, kad įbaugintų nepaklusniuosius. Tame teisme mano tėvelis buvo nuteistas 10 metų lagerio. Tai aš to nuosprendžio ir pradėjau ieškoti, eidama per archyvus. Ieškojau beveik 15 metų – kaip kokio Vasario 16-osios akto (juokiasi). Stebėjausi – juk ne tiek daug laiko praėjo, kaip jis galėjo dingti visiems iš po nosies?

Bet gal mistikos, gal tiesiog atsitiktinumo dėka, o gal pasitvirtino biblijinis posakis „kas ieško, tas randa“ – nuosprendžio nuorašas ėmė ir atsirado visai netikėtomis aplinkybėmis. Apie tai knygoje užsimenu, todėl nenorėčiau išduoti pirma laiko visų paslapčių…

Suprantu, nuosprendį radote, bet kaip kilo mintis tai perkelti į knygą? Ir ar pakako vieno, kad ir autentiško, dokumento? 

Aišku, kad nepakako! Ilgus metus dirbdama žurnaliste, parašiau daugybę straipsnių apie jūrininkus ir jų likimus, didžioji dalis jų pateko į mano autorinę knygą „Likimai ir jūra“, kiti – į kitas kartu su kapitonais parašytas knygas, treti liko laikraščių puslapiuose.

Tad savo rankose laidydama tą 1949 metų Salantų teismo nuosprendžio nuorašą, kurį teismas pripažino tikru dokumentu, skaitydama iki absurdo nesąmoningą kaltinimą, surašytą klaikia lietuvių kalba, susimąsčiau – jei aš, kaip žurnalistė, rašau apie jūrininkų likimus, apie prarastą Lietuvos laivyną, net susiradau prieškario jūrininkus, gyvenančius už Atlanto, ar aš turiu teisę neparašyti apie savo šeimos, savo kaimynų, visų šitų niekuo dėtų žemaičių, paprastų, sąžiningų, darbščių žmonių likimus, kuriuos suluošino sovietinė valdžia?

Bet kaip rasti anų įvykių liudininkus? Ar pajėgsiu viena jų ieškoti?

Ir čia man likimas vėl visai netikėtai į pagalbą atsiuntė kolegę. Dvi žemaitės, abi klaipėdietės, abi žurnalistės, abi, kaip vėliau paaiškėjo, panašaus likimo išsikalbėjome, būdamos netoli Anykščių.

Norint išsikalbėti, teko belstis į Aukštaitiją?!

Tie žemaičiai yra savotiški žmonės (juokiasi). Mes su kolege dėl nepaaiškinamų priežasčių iki tol tarpusavyje beveik nebendravome. Kartais taip jau žemaičiams nutinka.

O su žurnalistais mes kasmet vasaros pabaigoje keliaujame į kokį nors regioninį parką. Aplankėme jau ne vieną.

2016-ųjų rugsėjo pradžioje vykome į Anykščius. Ir būtent prie Šventosios upės su ta pačia kolege, su kuria Klaipėdoje tik persimesdavome vienu kitu žodeliu, susėdusios ant akmenuko, staiga nei iš šio, nei iš to įsikalbėjome.

Paaiškėjo, jog abi esame kilusios iš gretimų kaimų, nuo Salantų. Žodis po žodžio ir išsiaiškinome, kad jos senelis, kaip ir mano tėvelis, irgi kalėjo Macikuose ir buvo teisiamas tame pačiame Salantų teisme! Kolegė, sužinojusi, kad aš turiu minėto teismo nuosprendžio nuorašą, panoro jį atsišviesti, kad dar spėtų parodyti vienintelei gyvai likusiai savo tetai, jos a. a. senelio dukrai. Grįžusios namo taip ir padarėme.

Ir tada aš jau griebiau jautį už ragų – įkalbėjau kolegę leistis į šią avantiūrą, kartu rašyti knygą. O kad vietoj pavardžių nešmėžuotų dvi „ienės“, pasivadinome „Dvi Žemaitės“.

„Pyliavų bylos” pėdsakų beieškant Šilutėje, buvusio kalėjimo kieme, asmeninio archyvo nuotr.

Taip kartu ne tik praplėtėme liudininkų ratą, bet ir abi draugiškai 2017-ųjų vasarą pravažiavome tais takais, kur gyveno mūsų aprašomi herojai ir knygą šalia senų autentiškų fotografijų papildėme šiuolaikinėmis nuotraukomis, taip tarsi susiedamos praeitį su šiandiena – kad viskas tebėra labai arti, net jei knygoje aprašyti įvykiai pradėjo rutuliotis nuo to nelemtojo 1949 metų teismo.

Beje, prieš imdamosi šio darbo ir mes pačios, ir su istorikų pagalba išsiaiškinome, jog nieko panašus Lietuvoje tarp pačių įvairiausių prisiminimų knygų kol kas parašyta nėra.

Apie tremtį, kitus sovietmečio nusikaltimus knygų prirašyta nemažai, ypač istorinių, o mūsų knyga išsiskiria tuo, kad ji remiasi vienu vieninteliu teismo nuosprendžiu – „pyliavų byla“. Todėl šį faktą iškėlėme ir į knygos pavadinimą, kad būtų aišku, ko iš jos galima tikėtis.

Tiesa, žmonių prisiminimai neapsiriboja tik siauru pokario laikotarpiu, jie apima net kelis dešimtmečius – beveik iki kokių 1970-ųjų.

Bet jūs iki šiol taip ir neįvardinote savo kolegės – antrosios žemaitės…

Nusprendėme, kad knygos bendraautorė dar kurį laiką slėpsis po šiuo mūsų bendru pseudonimu. Norime intrigą išlaikyti iki knygelės viešo pristatymo, jei toks kada įvyks.

O gali ir neįvykti?

Kol kas turime tik baigtą rankraštį ir su artimųjų pagalba sumaketuotus bei paprastuoju būdu atspaustus du knygelės egzempliorius. Kadangi savo kūrinį skiriame Lietuvos šimtmečiui, mūsų tikslas buvo baigti jį rašyti iki Vasario 16-osios, ką ir padarėme, ir ta proga pačios sau pasidovanojome po vieną knygelės egzempliorių.

O su leidyba – kaip Dievas duos. Kol kas turime tik informacinį rėmėją – „Atvirą Klaipėdą“, ačiū jums už tai. Jūsų portalo dėka drįstame tikėtis, kad galbūt atsiras galinčių paremti ir šio kūrinio leidybą.

Dar turime vilties, kad, perskaitę knygą, gal atsiras ir daugiau žmonių, kurių artimieji buvo nuteisti tame pačiame teisme. Tada po kurio laiko knygą galima būtų papildyti naujomis istorijomis.

Joje spausdiname visų 1949 m. vasario 5-8 d. Salantų teisme teistų asmenų pavardes, nurodydami jų gimimo metus ir buvusias gyvenamąsias vietas (tai daugiausia buvę ir tebesantys kaimai aplink Salantus) – kad artimiesiems būtų lengviau orientuotis.

Kol kas išsileido tik sau paprastuoju būdu atspaustus du knygelės egzempliorius

Pateikiame du trumpus knygos „Išdraskytų lizdų gandrai: „pyliavos bylų“ pėdsakais“ fragmentus

KUKURŪZAI

Chruščiovinio viešpatavimo Sovietų Sąjungos metais „kukūruzacija“ neaplenkė ir Dvarčininkų. Buvęs Mišeikių žemės 7 ha lopinėlis driekėsi dauboje, prie pat Salanto upelio.

Nuo vėjų apsaugotoje dauboje „Alkos“ kolūkio vadukai nusprendė įgyvendinti kompartijos vado Chruščiovo stebuklingąją idėją – iš Ukrainos juodžemio perkelti į atšiaurų Lietuvos jaurinį dirvožemį lepius saulę mėgstančius šiltų kraštų augalus – kukurūzus. Pasėjo. Išdalijo visam kaimui normomis po pushektarį. Brigadininkas prisakė juos prižiūrėti, ravėti, kaupti ir saugoti kaip savo akį. Jei pritrūktų drėgmės – ir palieti, juk upelis šalia. Laimė, to neprireikė.

Tačiau didžiausias vargas buvo tupinėti apie ką tik prasikalusius daigus. Kiekvieną saulėtosios Ukrainos „svečią“ reikėjo vos ne kas rytą kaupti. Po savaitės – vėl tas pat.

Nemėgo tų nematytų „svečių“ Adelė. Vos išaušta rytas, turi su kauptuku po vagas ropinėti, tikrinti, ar kuris daigas nenuvyto, nenušalo. Ir taip diena po dienos. Nei prie upelio, nei į malūno prūdą maudytis negali nubėgti. Įpykusi mergiotė ėmė tiems kukurūzams „keršyti“. Kur tik mažesnis,  silpnesnis daigelis, kauptuku kakšt – ir nebėr. Taip gerokai praretinus lauką, augalus tapo lengviau prižiūrėti. Likę stipriausieji stiebėsi kaip ant mielių, lindo su „šilkinėmis“ kasomis burbuolės.

Visi stebėjosi, kaip ta Petronėlė moka kukurūzus auginti. Paslaptis buvo Adelės „taiklioji rankelė“. Kai visų normos sužaliavo, Petronėlė buvo pripažinta viena geriausių kukurūzų augintojų.

O Adelė vėl įsismagino. Ji patyliukais ėmė lukštenti „šilkines“ nesunokusias burbules ir jomis vaišinti savo mylimą karvutę Bukietę. Vėliau paaiškėjo, kad Lietuvoje burbuolės ir nesunoksta. Jos, kaip ir visas augalas, patekdavo į kolūkio siloso duobes. Bet užtat tą vasarą Bukietė buvo soti. Ji davė stebuklingai saldų pieną, o iš dar gardesnės jo grietinės buvo į valias skanių sūrių ir sviesto.

A TO Ė ŽĖIMA KUOJĖS PLAUNI?

„Petronėlė, kurią visi vadinome Petrone, buvo atsiskyrėlė, mažakalbė ir, švelniai tariant, savotiška“, – prisimena ir Rimkų anūkė. – Žiemomis ji savo kambario nekūrendavo, nevirdavo jokio karšto viralo, o lediniame kambary sėdėdavo apsimuturiavusi keliais drabužių sluoksniais. Bet, kaip ir visi Rimkų giminėje, daug skaitė. Mes, Rimkų anūkai, jos privengdavome, o aš net prisibijojau“. 

Kartkartėm Onai Rimkienei visgi pavykdavo prikalbinti Petronę ateiti į jų galą pasrėbti karštos putros.

Vieną žiemos vakarą keliais nertiniais vilkinti Petronė atidarė Rimkų trobos duris ir sustingo tarpdury: Ona Rimkienė, kaip įprastai prieš miegą, šiltame vandenyje mazgojo kojas.

„Pondievaliau, a to ė žėima kuojės plauni?“ – iš nuostabos vos sugebėjo pralementi Petronė. Literatūrine kalba tai skambėtų taip: „Pone Dieve, ar tu ir žiemą kojas plauni?“ 

„Nuo to laiko šis posakis yra tapęs neatskiriamu mūsų giminės folkloru“, – juokdamasi pasakojimą apie Petronę baigė Rimkų anūkė.