Atrodo, kad gyvename visuomenėje, kurioje korupcija yra norma visuose sluoksniuose: patirtis byloja, kad galimybė „reikalus“ ne pagal taisykles susitvarkyti vilioja ir neišsilavinusį benamį, ir pasiturintį verslininką, ir visus mokslo laipsnius pasiekusį eruditą. Ir nors nepakantumas šiam reiškiniui pamažu auga, už kovą su juo atsakingi Klaipėdos pareigūnai sako, jog permainos mūsų šalyje – ilgas procesas ir artimiausiu metu staigaus šuolio tikėtis būtų naivu. Bet įmanoma.

Arvydas Juršėnas. Valdo Pryšmanto nuotr.

Lietuva per praėjusius metus nepajudėjo iš vietos pagal korupcijos suvokimo indeksą – rodiklį, nurodantį, kaip šalyje kontroliuojami su korupcija susiję procesai – ir su 59 balais iš 100 galimų išliko 38 vietoje tarp 180 pasaulio valstybių.

Kitaip tariant, kovos su korupcija fronte – nieko naujo, nesąžiningi susitarimai išliko problemų sprendimo priemonių sąrašuose.

Todėl 2017 mūsų eros metais Lietuvoje tenka leisti specialią knygą, kurioje pamatinius korupcijos principus reikia aiškinti įstaigų vadovams – žmonėms, kurie ir be atskiro išaiškinimo turėtų suprasti, kas yra kyšis ir kad taip elgtis – nelabai gerai.

Kodėl – atsakymų bandėme ieškoti su  Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Klaipėdos valdybos vadovu Arvydu Juršėnu ir Korupcijos prevencijos poskyrio viršininku Leonu Barišausku.

Tai ką reikia padaryti, kad situacija pasikeistų?

L. Barišauskas: Nepakankamas pilietinės visuomenės aktyvumas, o mes visuomenės be laisvos žiniasklaidos neišjudinsime.  

Mūsų pozicija nėra prasta pozicija, tačiau turime pasistūmėti į priekį – esame užsibrėžę tikslą savo sąskaitoje turėti 65 balus.

Norint tai pasiekti, reikia išjudinti pilietinę visuomenę. Vieni to nepadarysime nei Klaipėdoje, nei Lietuvoje. Reikia įtraukti žiniasklaidą, gyventojus, kurti bendrus projektus. Nes vien tik prevencija nepadės – matome, kad korupcijos dorai nesuvokia ne tik eiliniai žmonės, bet ir kompetentingi, aukštas pareigas užimantys ir mokslinius laipsnius turintys vadovai.

A. Juršėnas: Anksčiau Lietuvoje su korupcinio pobūdžio užuominomis viešajame sektoriuje verslas susidurdavo rečiau, tačiau praėjusiais metais šis reiškinys ir vėl padažnėjo – tai rodo specialios apklausos.

Mano manymu, mūsų tarnyba iš visuomenės dėmesio vis dar sulaukia per mažai – tik minint specialias progas arba kai paskelbiame apie tiriamas bylas.

L. B. Anksčiau įstaigų vadovai skųsdavosi, kad nežino, kaip elgtis pastebėjus korupcijos apraiškas, tačiau jiems surengėme begalę mokymų, STT netgi išleido specialią knygą jiems, joje išsamiai aiškinam, ką kokiais atvejais daryti, dabar yra visi įrankiai.

Atleiskite – kas yra kyšis – reikia aiškinti įstaigų vadovams?

L. B. Na, iki šiol jie teisindavosi, kad nesupranta, kaip elgtis įtarus korupciją savo įstaigose, nors iš esmės vadovas – tai tarsi dirigentas, kuris mato kiekvieną orkestro muzikantą ir žino, ką kiekvienas veikia.

Tačiau paskutinieji atvejai rodo, kad nešvarūs dalykai galimai vyksta netgi tokiose įstaigose, kurioms vadovauja profesoriai ir net jie gali būti įsipainioję. Žmonės kompetentingi, ko gi jie gali nežinoti?

O ką valdyba nuveikė, kad korupcijos suvokimo indeksas būtų aukštesnis?

L. B. Manau, kad gyventojams ne tik įdomiausia, bet ir naudingiausia buvo byla pagal mūsų tyrimą dėl korupcijos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos skyriuje,taip pat – Maisto ir veterinarijos tarnybos skyriuose. Ten korupcija buvo tarsi rutinos dalis, giliai įsišaknijusi: visi žinojo, kam, kiek ir už ką duoti. To nebeliko.

A. J. Iš viso pernai pradėta 15 bylų dėl korupcinių nusikaltimų, garsiai nuskambėjo ir Klaipėdos licėjaus byla, nors mums toks visuomenės dėmesys jos atžvilgiu buvo netikėtas.

Leono minėtose bylose daug įtariamųjų, dar daugiau – veikų. Iš pirmo žvilgsnio žala valstybei nedidelė – pavyzdžiui, nesąžiningo susitarimo atveju asmeniui neteisėtai skiriama 200 eurų mėnesinė išmoka. Galima tik įsivaizduoti, kokią sumą valstybė praras per visą likusį to žmogaus gyvenimą. Kai kuriais atvejais korupcija įsišaknijusi taip giliai, kad yra tarsi paprotys.

L. B. Visi žino, ką reikia daryti. Sistema veikia tarsi verslas, tik kasos aparatų nėra.

Neretai garsiai pradėtos bylos subliūkšta, niekuo nesibaigia. Gal tai pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės nepasitiki STT?

A. J. Žmonės tikisi greito rezultato, o tyrimai ir teisiniai procesai užtrunka. Nėra taip, kad byla pasibaigtų niekuo, visada yra kažkoks rezultatas, gal ir ne toks, kokio visuomenė tikėjosi. Tai priklauso nuo daugelio niuansų, beje, teisingumą bet kokiu atveju vykdo teismai.

O gal žmonių nepasitikėjimas atsiranda dėl to, kad pagal jų suteiktą informaciją net nepradedami tyrimai, jie nesulaukia STT veiksmų?

A. J. Pernai, berods, sulaukėme apie 70 pareiškėjų, 5 atvejais pradėti tyrimai.

Kodėl tiek mažai?

A. J. Tikrai nė vieno atėjusio neišvarome, o tyrimai nepradedami dėl įvairių priežasčių. Kartais jie tiesiog ne į mus kreipiasi – tuomet juos nukreipiame teisinga linkme. Neretai pareiškėjų informacija yra nepagrįsta, ypač kai kalbama apie įsisenėjusias bylas dėl žemės. Žmonės tiesiog ateina pas mus su krūva įsigaliojusių dokumentų, atneša jau priimtus teismų sprendimus, kurių panaikinti mes neturime galios.

L. B. Dažnai skundžiasi dėl daugiabučių bendrijų – žmonėms atrodo, kad visi pirmininkai korumpuoti, o stogo remontas kainavo per brangiai. Kartais STT tyrimo net neprireikia, atsakymai į klausimus randami kitais būdais.

O kaip žmonių skundai atrodo ilgalaikėje perspektyvoje, ar jų daugėja, ar jie darosi kokybiškesni?

L. B. To neanalizavome, tačiau skundų šiek tiek mažėja.

A. J. Skaičius daug nepakito, ne visais atvejais žmonėms pavyksta aiškiai išdėstyti problemą.

Ar Jūs turite idėją, kaip korupciją sustabdyti. Suprantama, tai skamba kaip utopinis sumanymas, bet galbūt – esant tam tikroms sąlygoms ji išnyktų?

A. J. Idėja, kad ir kas ją keltų, taps realybe tik tuomet, kai netylės žmonės, kai jie netoleruos korupcijos. Matome, kad į ją įsitraukia mokytojai, medikai ir kiti specialistai, kurie skundžiasi mažais atlyginimais, tačiau prisidėdami prie korupcijos jie tik dar labiau blogina padėtį – į valstybės biudžetą nepatenka pinigai, kuriuos būtų galima panaudoti tų atlyginimų didinimui. Kažkas gauna neteisėtai, kažkas teisėtai negauna.

Pranešti galimybių dabar tikrai yra: ne tik ištisą parą veikiantis anoniminis telefonas, bet ir mobilioji programėlė. Pernai įsigaliojo pranešėjo apsaugos įstatymas, įteisintas atlyginimas už vertingą informaciją.

L. B. Švietimo taip pat netrūksta nei gyventojams, nei verslui, nei viešajam sektoriui. Susitinkame, aiškinamės, rengiame paskaitas apie žalą visuomenei, klausiame, kas neaišku.

Informacijos yra, o kaip į ją reaguoja klausytojai – čia jau jų reikalas. Nežinau, kaip visuomenės sąmonė turi apsiversti, kad atsirastų nepakantumas korupcijai. Mokame piktintis ilgomis eilėmis prekybos centruose, o štai žalą valstybei ir gyventojams toleruojame.

Lygiuojamės į Skandinaviją, o kada ir kaip tą pasieksime – kalbėti anksti.

STT Klaipėdos valdyba. Valdo Pryšmanto nuotr.