Pirmos Klaipėdos miesto Tarybos deputatų klubas penktadienį nusprendė merui siūlyti, kad miesto Taryba Klaipėdos garbės piliečio vardą suteiktų Vytautui Čepui, ėjusiam minėtosios Tarybos pirmininko pareigas. Taip norima įvertinti V. Čepo darbą, sudėtingu periodu padėjusį Klaipėdoje išvengti kraujo praliejimo, kaip kad įvyko 1991-ųjų sausio 13-ąją Vilniuje.

„Mieste yra pilna ne garbės piliečių ir jie puikiai gyvena. Jei nepavyks, ir aš nenumirsiu. Tik sako, kad tokius piliečius laidoja už dyką”, – juokaudamas apie kolegų pasiūlymą sakė Vytautas Čepas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Visgi akivaizdu, kad bent jau iki kitų metų vasario, kai vyks savivaldos rinkimai, V. Čepui toks vardas negalės būti suteiktas, nes dar 2009 m. patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės apdovanojimų suteikimo nuostatai draudžia suteikti Garbės piliečio vardą Savivaldybės tarybos nariams, einantiems šias pareigas.

„Na kaip čia gali jaustis. Lupeika dar Taryboje buvo kalbėjęs apie tai (buvo ta tema pasisakęs iš Klaipėdiečių tribūnos – autor. past.), o jis žmogus kaip sakė, taip ir padarė. Jis visąlaik žodžio laikosi. Bet čia dar nieko nereiškia, viską lemia frakcijos. Ir šiaip man atrodo, kad nieko neišeis, nes nors nežiūrėjau, bet lyg yra nuostata, kad veikiantis Tarybos narys negali būti. Aišku, tai yra absurdas, nes ne už veiklą Taryboje juk mane pristato, o už tuos 27 metų senumo įvykius. Matyt, ir dėl to spalį būsimo mano 70-mečio čia taip sugalvojo. Bet mieste yra pilna ne garbės piliečių ir jie puikiai gyvena. Jei nepavyks, ir aš nenumirsiu. Tik sako, kad tokius piliečius laidoja už dyką”, – „Atvirai Klaipėdai” sakė V. Čepas.

Jis prisiminė, kad pats buvo siūlęs Garbės piliečio vardą suteikti Dionizui Varkalui, nes „žmogus tiek daug dirbęs, patriotas gilus, miestui padovanojęs porceliano kolekciją”, bet iniciatyva žlugo dėl to, kad jai tuomet nepritarė konservartorių frakcija. Pagal apdovanojimų suteikimo tvarką klausimą dėl Garbės piliečio vardo suteikimo į Tarybos posėdžio darbotvarkę meras įtraukia tik pritarus visoms Tarybos frakcijoms.

Kalbėdamas apie darbą pirmojoje Taryboje V. Čepas sakė, kad jo poziciją dėl bendravimo su sovietų kariškiais palaikė visa tuometinė Taryba, diskusijos daugiausiai vykdavo dėl ekonominių dalykų, „pjautynės vykdavo dėl smulkmenų”.

„Rimčiau buvo dėl terminalo, universitetų, bet normali buvo ta Taryba, kai dabar pažiūri. Pradžioje man būdavo pikta, rankos drebėdavo, bet psichologas buvau, tai gebėdavau susivaldyti. Kuo metų daugiau, tuo labiau filosofiškai nusiteiki ir pradedi labiau suprasti, kad viskas normalu. Man smagu dėl to, kad tie dalykai, kuriuos tada prastūmiau, dar veikia. Iš visų Tarybų, kuriose dirbau, ta pirmoji man normaliausia. Tada buvo aiški fronto linija – vienoje vietoje buvome mes, nepriklausomybė, Lietuva, o kitoje fronto pusėje buvo kariuomenė ir „Jedinstvo”. Nebuvo košės, o dabar darai, darai ir nežinai, kas tau peilį į nugarą įdurs – visokios visuomeninės organizacijos, judėjimai, krutėjimai. Labai sunku dirbti ir tas nepasitikėjimas profesionalais labai stabdo progresą”, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, ar visgi nesigaili, kad 1990-aisias pasirinko būti miesto Taryboje, o ne kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą ir tapti signataru, V. Čepas juokaudamas atsakė, kad „kai pasižiūri į piniginę, tai gaila”.

„O kai pažiūri į darbus padarytus, tai juk signatarai pasirašė ir kiurksojo sau ten susiglaudę tam Seime, o čia darbus visgi priekyje būdamas dariau. Ir nemaži buvo padaryti. Ir akvariumas, ir Jūrininkų ligoninė, ir mokyklos pastatytos, ir universitetas įkurtas, Girulių giria išsaugota. Ir visus tuos karus laimėjome, nepralieję nė vieno kraujo lašo. Seimūnams lieka tik man pavydėti”, – sakė pašnekovas.

VYTAUTO ČEPO BIOGRAFIJA

Gimė 1948 m. spalio 17 d. Šiauliuose tarnautojų šeimoje. Baigęs mokyklą buvo pašauktas į tikrąją karinę tarnybą TSRS kariniame Šiaurės laivyne. Grįžęs įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Specialybė – psichologija.

1976 m. baigęs universitetą buvo paskirtas į Klaipėdos milicijos valdybą Vaikų kambario, o vėliau kriminalinės paieškos inspektoriumi.

1977-1978 m. dirbo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės psichologu, tuo pat metu darbavosi ir Klaipėdos psichoneurologiniame dispanseryje.

1978 m. perėjo dirbti į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą. Ėjo dėstytojo, vyr. dėstytojo, docento pareigas.

1981 m. išvyko į Vilniaus universitetą, iki 1984 m. studijavo aspirantūroje. 1986 m. Kijevo psichologijos institute apgynė psichologijos mokslų kandidato disertaciją. Šis mokslo laipsnis 1991 m. buvo nostrifikuotas kaip socialinių mokslų daktaro laipsnis.

Prasidėjus Sąjūdžiui aktyviai įsitraukė į jo veiklą, buvo vienas Klaipėdos Sąjūdžio steigėjų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys. 1989 m. kaip Sąjūdžio atstovas buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu.

1990-1995 m. dirbo Klaipėdos miesto tarybos pirmininku.

1995 m. pradėjo vadovauti „Litimpeks” banko Klaipėdos filialui, o 1996 m. kaip Lietuvos centro sąjungos narys buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Pasibaigus kadencijai kurį laiką dirbo UAB „Litera Lietuva” atstovu spaudai, UAB „Publicum” projektų direktoriumi. Nuo 2002-2004 m. – UAB „Hondera” direktorius.

2004-2008 m. Seimo narys. 

Nuo 2009 m. dirbo Klaipėdos universiteto docentu.

Nuo 2011-ųjų – Klaipėdos miesto tarybos narys.

INFORMACIJA

1991 m. Garbės piliečio vardai suteikti Heinz Radwill (už pastangas plėtojant Klaipėdos ir Vokietijos ryšius bei Taravos Anikės paminklo – fontano atkūrimą), kompozitoriui Jeronimui Kačinskui.

1998 m. toks vardas suteiktas profesoriui, kultūros veikėjui Vytautui Jakelaičiui.

2002 m. Garbės piliečio vardas buvo suteiktas šešiems asmenims: dviračių treneriui Narsučiui Dumbauskui, Valentinui Greičiūnui, Martinui Gusiatinui, architektūros istorikui, menotyrininkui Jonui Tatoriui, Aloyzui Každailiui, Peter Oertling, inicijavusiam Klaipėdos ir Liubeko bendradarbiavimą. 

2005-aisiais Garbės piliečiais tapo šokių treneriai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai.  

2008 m. Garbės piliečiu tapo architektas Alfredas Gytis Tiškus, 2008-aisiais – aktorius Vytautas Paukštė, 2010-aisiais – verslininkas Vytautas Lygnugaris, 2011 m. – foto žurnalistas, kultūros istorikas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius, 2013 m. – fotomenininkas Vaclovas Straukas, 2014 m. – sportininkas Kazimieras Budrys, 2016 m. – Klaipėdos kraštiečių draugijos pirmininkas, mecenatas, Manheimo ir Klaipėdos draugystės ir bendradarbiavimo tarybos narys Uvė Jurkštys.