Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia, autorės nuotr.

Taip sutapo, kad Kovo 11-ąją į paskutinę kelionę išlydėjome mūsų giminės garbingo amžiaus – net 94 metus – sulaukusią tetą. Simboliška, kad velionė amžinybėn išlydėta būtent Kovo 11-ąją, žinant, kad ji gimė vasario 15-ąją…

Mirusioji buvo pašarvota Šv. Juozapo laidojimo namuose, jos palydėti susirinko plati giminė. Laidojimo namams artimieji neturi nė mažiausių priekaištų, netgi atvirkščiai – tik geru žodžiu mini giedotojus už išvakarėse gražiai sugiedotus Žemaičių Kalvarijos Kalnus bei jautrias palydėjimo giesmes sekmadienį. Artimieji taip pat liko patenkinti ir kitomis minėtų Laidojimo namų patarnautojų paslaugomis.

Tačiau Kovo 11-osios rytą už velionės atminimą Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje aukotos artimųjų užpirktos Šv. Mišios buvo tas deguto šaukštas, šliūkšteltas į gražų mirusiosios išlydėjimo „medaus statinę”.

Nesuprantama, kodėl ankstyvosios rytmečio mišios vyko nekūrenamoje, ledinėje pustuštėje didžiojoje bažnyčios salėje, užuot pasinaudojus kur kas jaukesne, ne tokia beprotiškai šalta koplyčios sale, kurioje, beje, vyko Vasario 16-ajai skirtos mišios ir koncertas?

Bet tai galima būtų priskirti prie nereikšmingos smulkmenos, ypač palyginus su Šv. Mišių turiniu (ir forma, beje).

Yra tekę dalyvauti ne vienose mišiose, aukojamose už mirusiuosius, bet nė karto neteko girdėti, kad skelbimai apie būsimus renginius bažnyčioje būtų skaitomi prieš pat pamokslą. Juoba kad skelbimų skaitymas užėmė… kone pusę pamokslo laiko!

O juk didžioji dalis velionės artimųjų, išskyrus pora žmonių, net nepriklauso šiai parapijai. Tad išties keblu suvokti, kaip ši informacija siejasi su mirusiąja, už kurios artimųjų paaukotus pinigus ir buvo laikomos sekmadienio rytmečio Šv. Mišios?

Bet ir tai dar ne pagrindinis „siurprizas“. Garbaus amžiaus kunigas, kalbėjęs labai neaiškiai, pamokslo tema pasirinko nuodėmes ir atgailą už jas.

Parapijiečiams kaip pamokslininkas iki šiol nematytas Dievo tarnas, matyt, buvo pasiryžęs per 15 minučių įvaryti jaunesniems žmonėms tiek baimės, kad jie bažnyčią ateity aplenktų kuo didesniu lankstu – jis be perstojo kartojo apie nuodėmių žalą ne tik žmogaus sielai, bet ir jo gyvenimiškajai laimei, gąsdindamas, kas laukia tų, kurie neina išpažinties ir  kurie, be jokios abejonės, neturi nė mažiausių galimybių patekti po mirties į Dangaus Karalystę.

Tokio primityviai tiesmuko, didaktinio pamokslo seniai neteko girdėti, juoba kad būtent šioje bažnyčioje be jokių ypatingų progų yra tekę išklausyti ne vieną  prasmingą ir įsimintiną pamokslą, žinoma, pasakytą kitų kunigų.

Beje, velionės, už kurią, priminsime, ir buvo aukojamos Šv. Mišios, vardas lyg tarp kitko buvo paminėtas tik mišių pradžioje ir pabaigoje. Jokios, net menkiausios, jai ar jos artimiesiems asmeniškai skirtos papildomos užuominos visų ilgų ir šaltų (tiesiogine ir perkeltine prasme) apeigų metu.

Vienintelis šviesos spindulėlis šiose itin keistose ir nemalonų įspūdį palikusiose apeigose –  jose giedojusi ir sau akompanavusi moteris, mišias pradėjusi Maironio „Lietuva  brangi“ ir baigusi Vytauto Kernagio „Palaimink, Dieve mus“. Bet tai buvo skirta ne velionei, o atkurtos Lietuvos nepriklausomybei paminėti.

Kokiam tad reikia būti netalentingam kunigui, kad nesugebėtum šių dviejų dalykų susieti bent vienu vieninteliu sakiniu, pasižiūrėjus kad ir į velionės gimimo datą: 1924 m. vasario 15-oji…

P. S. Tai nėra tik šių eilučių autorės subjektyvi nuomonė – ją nusprendėme paskelbti, tik apklausę visus mirusiosios artimuosius, dalyvavusius minėtose Šv. Mišiose Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje.