Regionas

Palangoje – daugiaplanė Justino Vaitiekūno „Mažoji tapyba“

Livija Grajauskienė

Livija Grajauskiene
2018-03-15


Lietuvos valstybingumo atgavimo šimtmečio proga Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje atidaryta dailininko Justino Vaitiekūno parodą „Mažoji tapyba“.

„Labai džiaugiamės galėdami palangiškiams ir mūsų miesto svečiams pristatyti ilgai lauktą parodą”, – susirinkusiems į parodos atidarymą svečiams sakė A. Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė, priminusi, jog jeigu ne Kovo 11-oji, Antano Mončio darbai nebūtų grįžę Lietuvon ir Palanga neturėtų šio nepaprasto skulptoriaus ekspozicijos, įkurdintos jo vardo namuose-muziejuje, o taip pat ir parodų erdvės.

Justino Vaitiekūno parodą pristato Loreta Birutė Turauskaitė. Livijos Grajauskienės nuotr.

B. Turauskaitė paminėjo, jog paroda „Mažoji tapyba“ tuo pačiu yra trečioji dailininko parodinės trilogijos dalis, kuri skirtinguose Lietuvos vietose išbaigia kūrybos etapo apžvalgą. Trijose A. Mončio namų-muziejaus erdvėse eksponuojama per 100 įvairia technika sukurtų piešinių, grafikos bei tapybos darbų, kuriuos dailininkas sukūrė įvairiais kūrybos laikotarpiais – nuo studijų iki pernai vykusių kelionių.

Parodos autorius J. Vaitiekūnas sakė, jog nuoširdžiai džiaugiasi, kad paskutinioji jo trilogijos dalis (pirmoji buvo eksponuota VDA parodų salėse “Titanikas” pernai pavasarį, antroji VDA Panemunės pilyje 2017 m. vasarą ir rudenį) atkeliavo į Palangą ir žiūrovams pristatoma čia, savo architektūra bažnyčią primenančioje Antano Mončio namų-muziejaus parodų erdvėje, kurią jis pavadino šventove.

Pasak dailininko, jam svarbu ne tik vidinė erdvės architektūra, ne tik tai, kaip išsidėsčiusios trys muziejaus parodų salės, bet ir tai, kas yra už muziejaus ribų. Tarkime, vakarinėje salėje, kuri „atsisukusi“ jūros pusėn, vyrauja marinistinė tematika, daug darbų tapyti arba piešti iš natūros. Čia – ir Olando kepurės peizažai su jos skardžiais ir ant jų įsikūrusias atėjusiomis palydėti saulės porelėmis, ir Klaipėdos molai naktį, ir Melnragės motyvai. Vidurinėje, centrinėje salėje galima išvysti pelkėtus Latvijos peizažus, piligriminės kelionės į Bosniją ir Hercogoviną ar kelionių į Gruziją arba Velsą metu tapytus bei pieštus vaizdus. Rytinėje salėje piešinių ciklai apie  mūsų nūdieną – esama ir darbų, skirtų Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio garbei.

Ir nors, anot dailininko, daugelyje darbų vyrauja gamta, natūra, ji turi labai daug išeičių, tad svarbu esą neužsisklęsti savyje. Todėl kai kuriuose darbuose natūra dalyvauja visiškai netiesiogiai, esama ir antropomorfinių dalykų. Be to, daug kas priklauso ir nuo žiūrinčiojo suvokimo.

„Man „Mažoji tapyba“ reiškia paties tapančiojo savybių siekinius, nuorodą į nuolankumą, kantrybę ir įsiklausymą, – sakė J. Vaitiekūnas.- Paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Tai paroda apie tapytojo kelių, konflikto ir susitaikymo atradimų visumos galimybę.“

Pasak dailininko, “Mažosios tapybos” sampratai jis pasitelkė Mažosios akademijos vardą, kurios kursą išklausė 2017 m.

„Lietuvos valstybė, švenčianti atkūrimo šimtmetį, taip pat ne iš didžiųjų. Mažieji, man regis, puoselėja savo kuklų išskirtinumą. Pavyzdžiui, Mažoji Lietuva, OFM, mažieji olandai, – kalbėjo J. Vaitiekūnas, padėkojęs A. Mončio namų muziejaus direktorei, parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai.

Menotyrininko Evaldo Dirgėlos anotacija parodai „Mažoji tapyba“

PRADŽIOS GALIMYBĖ

Tapytojai turi savo šventąjį globėją ir užtarėją danguje. Šv. Luko simbolis – jautis, nes svarbiausioji tapytojo dorybė – jaučio kantrybė. Talentas, įkvėpimas, puikiausi techniniai gebėjimai ne kažin ko verti be nuolankaus atkaklumo.

Tapyba pašaukta atkurti mūsų akims pasaulio vaizdą ir sąrangą ir taip jį adoruoti. Bet dar svarbesnis jos uždavinys – grąžinti mūsų sąmonei kitaip neregimas filosofines ir teologines tiesas. Visa Vakarų vizualiosios kultūros tradicija, piešimo ir plastikos mokykla neatsiejama nuo filosofijos ir religijos. Nuo Platono laikų žinome: idėja įsikūnija formoje. Kai šis platoniškasis principas buvo papildytas krikščioniška dvasios įsikūnijimo dogma, plastinių menų plėtojimosi kitaip (be filosofijos pagrindo) nebeįsivaizduojame. Nuo tada kiekvienas tikras meistras yra disputo apie būties ir pasaulio prigimtį dalyvis. Pilnavertis Vakarų pasaulio vizualiosios kultūros raidos pažinimas neįmanomas be patristikos, scholastikos, renesanso ir Naujųjų laikų idėjų pažinimo. Be tvirtų nematomo pamatų, visa, kas matoma tampa nesuvokiama, arba beprasmiška, o tai labai liūdna ir skaudu.

Priplėkusios kalbos apie „meną menui“ (nors ir kilusios iš XIX a. pozityvizmo ir romantizmo filosofijos), ar apie tapybą „pačią savaime“, kaip „tokią“ – tai kalbos apie durų rankeną be durų, namuose be durų rankenų – t.y. beprotnamyje. Nestebėtina, nes panašu, kad jau senokai tarp geismo mašinų, latekso skiaučių, botokso, seksualumo fragmentų, šukėse, lūženose to, kas kadaise gal buvo kultūra, kapstomės kartu su nebetenkančia savęs Europa.

2018 03 10 Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje atidaryta Justino Vaitiekūno kūrinių paroda „Mažoji tapyba“ – paskutinioji šio autoriaus sumanytos parodų trilogijos dalis. Pirmosios dvi – 2017-ųjų pavasarį VDA „Titanike“ Vilniuje veikusi ir tų pat metų vasarą ir rudenį eksponuota Panemunės pilyje, tarytum jau išsamiai apžvelgė tai, kas tapytojo per dvidešimtmetį sukurta. Bet paroda pati yra meninis veiksmas ir meno kūrinys, kurio nematoma, filosofinė dalis, tie „nematomo pamatai“, ne mažiau svarbūs už tai, kas, tarsi „akivaizdžiai“ matoma.

Lietuva švenčia savo laisvės šimtmetį; pusė iš to šimtmečio praleista moskovitų ordos vergovėje. Senovės Egipte belaisvius, paverstus vergais, vadino „gyvais užmuštaisiais“. Išgyvenome; mes – gyvų užmuštųjų ainiai. Esame nepriklausomi, be nepriklausomybės jokia tikra autorystė, vadinasi ir kūryba neįmanoma. Justinas Vaitiekūnas yra toks – savo kūrinių autorius. Europa, t.y. jos aukščiausios akademinės ir politinės sferos, regis, jau galutinai apsisprendė ir pasirinko: „stora ir tuo patenkinta“ – įrašyta jų vėliavose; vengiama menkiausios užuominos apie religinę savivoką, teologinį būties matmenį ir moralės dėsnius, paremtus dekalogu. Sunku plaukti sausumoje, rinktis be alternatyvų, vaizduoti be atvaizdo – „kūrybinių industrijų“ vadybininkai griebiasi juodosios magijos ir šamanizmo. Tad kas gi yra tikra autorystė sąlygomis, kai gimdymas suvokiamas kaip ligos atvejis, o karys, kaip budelis; kai bet koks aukštesnis siekis akimirksniu diskvalifikuojamas? Atėmus iš žmonių Dievą, galinga socialinės inžinerijos mašina griaudėdama savo visur prasiskverbiančiais medijų balsais grasina išdraskyti iš žmonių širdžių dar teberusenančius tautinės brolybės ir vienybės saitus ir atimti iš vaikų jų tėvus ir motinas, skelbdami nuo visų stulpų: „žmonės nori pokyčių“.

Tautos ir patriarchalinės šeimos naratyvai esą tik praeities politinių projektų bei praktikų reliktai, vis labiau disfunkciniai. Pasenę naratyvai esą tik trukdo žmonėms suprasti ir tobulinti šiuo metu vykstančią sparčią pasaulio santvarkos kaitą. Asmuo, jo gyvenimas, likimas ir ši žemė, Lietuva (ir jūra, ir gražuolė Palanga) ne Dievo, ne Istorijos ir ne mūsų tėvų ir protėvių mums duota. Post futurum – ratas užsidarė: nėra Dievo, nėra ir žmonių – tik biologiniai ir socialiniai individai (ar dividai), egzistuojantys medicinos, švietimo ir policijos dėka. Paskelbta, kad tokio dalyko, kaip „žmogaus gyvenimas“, nebėra – tik kiekvieno mūsų „kasdieninės praktikos“ ir „vartojimo aplinka“. Tokiomis aplinkybėmis autorius yra tas, kuris pasiryžta daryti viską, kad iškęstų skausmą, o ne pabėgtų nuo jo. Tai kova už gyvenimą, kad jis būtų. Ką visada turi daryti lietuvis menininkas, žinoma jei tik jis nėra galutinai sugedęs ir išsigimęs niekšas, o sąžiningas žmogus? Mažiausia, ką jis privalo – gyventi savo tautos žmonių sielvartais, džiaugsmais ir rūpesčiais, kovoti, sirgti, mirti ir prisikelti jei reikės kartu su savo tauta. Juk meno, kaip ir tikėjimo, jei jis nuoširdus ir tikras, kelyje klupti ir keltis – kasdienybė.

Vilniaus Dailės akademijos parodų salės, vienoje iš kurių Justinas Vaitiekūnas 2017 04 04 – 23 eksponavo savo piešinius ir tapybą pavadintos „Titaniku“. Tie, kas suteikė šioms erdvėms tokį sofistikuota ironija kaustytą pavadinimą, numatydami tai, ar ne, nustatė šios, svarbiausios Lietuvos vizualiosios kultūros ateitį ugdančios aukštosios mokslo institucijos programos algoritmą: prabangaus (tebūnie tai tik siekinys), progresyviomis, naujausiomis technologijomis ir pretenzijomis ginkluoto griozdo, teoriškai nepaskandinamo, praktiškai – pirmos transatlantinės kelionės metu atsiduriančio tikrojoje savo vietoje, kartu su daugybe mokių, orių, savimi ir „progresu“ įtikėjusių keleivių – okeano dugne. Autorius keliauja šiame progreso gremėzde kartu su Lietuvos tapyba. Nuo tėvo Povilo Ričardo Vaitiekūno, mokytojo Vinco Kisarausko (M.K. Čiurlionio meno mokykloje) iki kurso vadovo VDA Jono Gasiūno – autorius gimė, augo, brendo tarytum ne tik su Lietuvos tapyba, bet jos viduje, daugelyje paveikslų, ji buvo jo oras, vanduo ir duona, o jis pats – tik stafažinė figūra peizaže. Žinia, būdami vaikai, ne ką supratome, net jei ir laikėme save subrendusiais menininkais dar tebesimokydami mokykloje – savo gimtą aplinką natūraliai suvokėme, kaip vienintelę tikrovę. 1991 metų sausį Justinas Vaitiekūnas nutapo paveikslą “Pergalė”. Tai natiurmortas, gerai sukaltas, sutelktas, santūrus, tapysena, koloritas subtiliai niuansuotas, kiek „samuoliškas“ – visiškai Kauno meno mokyklos „Ars“ tradicijos dvasioje. Ar galėjome žinoti (kas nors iš mūsų), kad gyvename galutinės „Ars“ tapybos tradicijos dezintegracijos stadijos pabaigoje? Ar galėjome žinoti, kad iki tikros Lietuvos laisvės t.y. tokios, apie kokią svajojome, iki autentiškos kūrybos galimybės, iki gyvenimo, verto svajonės, kiekvieno mūsų laukia ilgas ir sunkus kelias?

Sociologai dabar atranda sovietmečiu egzistavus nesovietinę visuomenę. Jos, neva, buvę tiek daug, kad užtekę sudaryti laisvai, meną suvokti gebančiai publikai, jai priklausę rašytojai, kiti „kultūrininkai“. Su kolegų kūryba susipažindavę namuose, dirbtuvėse ar nuošaliai rengtose parodose. Tokia „visuomenė visuomenėje“ – buvusi pakankama sąlyga laisvam menui atsirasti. Norėčiau, kad taip būtų buvę, nes jei taip, tai ir dabar mes gyvename mito ir stebuklinės pasakos erdvėje, kur tebevyksta stebuklingos transformacijos: laisvės rytui išaušus ir vergystės prieblandai prasiblaivius, tą laisvą visuomenę, autorius ir publiką iš jų nuošalių parodų lyg vėjas nupūtė. Okupantus išvarius, visuomenė tikrai įgijo galimybę susipažinti su savimi. „Iškilios asmenybės“, gavusios laisvę pasireikšti, daugeliu atvejų parodė tokias savybes, kad didžiuma (sparčiai nykstančios) tautos iki pat šiol negali atsitokėti – taip to pasirodymo (kuris vis nesibaigia) yra priblokšti. Asmenybės mastas atsiskleidžia atsakomybės už savo bendruomenę, tautą ir valstybę laipsniu. Religija sutvirtina sprendimų ir siekių kryptis, neleidžia paklysti… Kuo po teisybei kiekvienas mūsų tikėjome?

Justinas Vaitiekūnas studijas VDA tapybos katedroje pradėjo 1990 metais, patys uoliausi ir labiausiai apdovanoti raudonojo slibino tarnai (Vincentas Gečas ir kt.) jau buvo studentų išvaryti, jų vietas užėmė „tyliaisiais modernistais“ profesinės bendruomenės įvardyti ir, turbūt, nūdien sociologų atrastos „savaimios visuomenės“ atstovai, iš esmės savamoksliai. Keisčiausių išsigalvoto ekspresionizmo ir dekadentizmo formų, pseudomitologijos, obskurantiškiausių fobijų, eskapizmo ir veikiau sunkių traumų psichologijos, t.y. medicinos, o ne estetikos sričiai priskirtinų deformacijų kamuojama Dailės Akademija – penkių dešimtmečių moskovitų ordos palaižūnų viešpatavimo palikimas. Nuo meškos pas vilką – nustekenta Lietuva (ir jos tapyba), žengia į išsiilgtą, ilgus nelaisvės dešimtmečius sapnuotą, iš miglotų nuogirdų, keisčiausių, heterogeiškiausių fragmentų susikurtą Europą. Niekas, iš tų, kas tuomet ėmėsi mokyti studentus tapybos, neturėjo adekvataus “laisvojo pasaulio” vizualiosios kultūros visumos vaizdo, vien nuojautą – ko amžiams esame netekę ir kuo pavirtome, nes luošinanti patirtis gali būti savaip vertinga, kai ją suvoki. Suvokti pačius save įmanoma tik tūkstantmetės žmonijos kultūros. t.y. filosofinės, teologinės, ideologinės, politinės, teisinės ir moralinės minties istorijos perspektyvoje. Tai, ką okupantai mums po savęs paliko, buvo kultūros duobė, nenormali, nususinta per barbarišką bolševiko skrandį pervarytos pasaulinės „kultūros“ liekana. Europa, mūsų nuostabai, nebebuvo tokia, kokią ją Lietuvos tapyba įsivaizdavo – dabar ji buvo laukinė, „Neu Wilde“. Lietuvos tapyba ir visa jos kultūra pateko į “laisvojo pasaulio” filmą, tik ne į pirmą, o į penkiasdešimt pirmą seriją ir pradėjo vaizduoti, kad jai filmas patinka ir ji supranta apie ką jis. Nesvarbu, kad filmu kartais palaikydavo pabaigos titrus. Ji atėjo dabar, nesvarbu, kad publika skirstosi… Jie kalba apie tai, kad nacionalinės kultūros tėra laisvai išrastos tradicijos, tai šiandien neaktualu, sako jie, reikia įgyvendinti ateitiškumą, sako, – jie, istorija baigėsi, autorius mirė, kategorinis mąstymas – atgyveno sako jie. Tapyba mirė! – sako jie. Mes – išgyvenę „gyvi užmuštieji“ bandome aiškinti: mes išgyvenome! – Dievas yra! – Tai neaktualu, – mums sako. Lietuvos kultūrininkai, seminonkonformistai, savaimios visuomenės didvyriai pakrinka kaip Grigo bitės, netenka žado globalaus finansinio kapitalizmo akivaizdoje. Vietoje Raudonojo slibino dabar reikės tarnauti Žaliajai rupūžei? – klausinėja vieni kitų? Į tarnybą Žaliajai rupūžei priims ne visus, vien tuos, kurie darys, ką įsakyti nutaisę pačią maloniausią veido išraišką, – buvo jiems paaiškinta.

Geroji naujiena yra ta, kad ne visa Lietuvos tapyba susižavėjo galimybe tarnauti Žaliajai rupūžei. Liko tapytojų, keliančių savo kūryboje esminius žmogaus būties klausimus, nenumatytus jokiose besielių “kūrybinių industrijų” triukšmo, mirgėjimo ir globalaus turgelio organizavimo planuose. Istorija nebaigta ir nebus baigta tol, kol bus tokių tvirtų širdžių. Daug praradimų, gundymų ir išbandymų, daugelį kovų dar joms teks atlaikyti, kad išliktų tyros ir veiksnios. Reikės meilingo atidumo, romaus stropumo ir jaučio kantrybės. Ir širdys kraujuos, plyšdamos iš skausmo, bet neišduos to, kas šventa – Dievo, Motinos ir Tėvynės. Gyvų užmuštųjų užsigrūdinimas pravers sunkiausiuose sielvartuose. Lietuva nežus, nes Pasaulis sugalvotas ne žmonių ir Antropocenas čia nieko negali pakeisti. Net ir keliaudami (kartu su Žeme) progresyviosios civilizacijos „Titanike“, nuolat prisimename buvus vieną – Didžuvės pilve nesutrikusį keleivį – pranašą Joną, jo abejones ir maršrutus. Tikime – kelias nuves mus į mums skirtą uostą, mums duota prisikėlimo galimybė. Dievas davė mums spalvas – ir jos YRA; mūsų (ir tapybos) laukia Velykos – visuotinė žemiškojo pasaulio šventė, draugai ir ruduo – naujos pradžios galimybė.


2018-03-15

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt