Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šią vasarą planuojama legendinio Mikio Teodorakio baleto „Graikas Zorba“ premjera, kurią pristatys pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massine.

Pirmadienį jis pirmą kartą atvyko uostamiestį, į spektaklio šokėjų atranką ir davė interviu, kuriuo su žiniasklaida pasidalino teatras.

„Aš per savo gyvenimą mačiau visokių ir man teatras yra vienas. Tai – visada nauja pradžia”, – sako Lorca Massine. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Jūsų sukurtas baletas „Graikas Zorba“ buvo pastatytas daugiau kaip 30 šalių, jį matė daugiau kaip du milijonai žmonių. Ir visur jį lydi žiūrovų ovacijos. Kokia šio kūrinio sėkmės paslaptis?

„Graikas Zorba“ – tai istorija apie gyvenimą. Nikas Kazantzakis, apysakos „Graikas Zorba“ autorius, sukūrė herojų, kuris yra gyvenimo čempionas, kuris džiaugsmu įveikia liūdesį. Balete jis yra gaivališkai gyvenantis protagonistas, švenčiantis šią gyvenimo akimirką.

Mūsų žemėje viskas yra judėjimas, nes ir pati Žemė juda. Šokis yra ekspresyviausia šio judėjimo išraiška. Sakyčiau, pats šokis  yra gyvenimas, aukščiausia egzistencijos reprezentacija. Todėl šokantis Graikas Zorba paliečia kiekvieną žmogų labai asmeniškai.

Aristotelis kalbėjo apie meno kūrinio sukeliamą katarsį, kuris apvalo, išlaisvina nuo emocijų. Kūrinys „Graikas Zorba“ dovanoja žmonėms šį katarsį. Todėl šis baletas yra legenda, nes Zorbos širdis plaka karštai ir jis gieda himną gyvenimui ir kiekvienas nori būti Graiku Zorba.

Gyvenimą šlovinančių kūrinių yra daug…

„Graikas Zorba“ – filosofinis veikalas, kuriame vyksta priešybių kova. Zorba žaidžia su Rytų ir Vakarų pasaulėžiūromis, tačiau  išlieka laisvas nuo bet kokios doktrinos. Priešingas jo polius yra Madam Hortens. Ji daug ima, bet nieko neduoda. Ji yra visų įsimylėjėlių svajonė. Ji reprezentuoja žmoniją, visas jos spalvas: pavydą, šventę, neįmanomą meilę, liūdesį, džiaugsmą ir laimę, bendruomeniškumą…

Knygoje jie veikia kartu, o šokyje skirtumai išnyksta, taip pat ištirpsta ir ribos tarp Rytų ir Vakarų. Tai labai traukia visus, kurie trokšta, ieško laisvės, tačiau nežino kur ją atrasti. Ta laisvė yra ekstraordinarioje Mikio Theodorakio muzikoje. Jis buvo revoliucionierius. Buvo laikas, kaip žmonės buvo sodinami į kalėjimą vien dėl to, kad dainavo jo dainas gatvėje, tačiau jo muzika suteikė jėgos ir galios pasauliui, visiems žmonėms, ne tik melomanams. Jo kūryba – tai aukštos klasės poezija, XX amžiaus fenomenas.

Kodėl būtent „Graikas Zorba“ tapo tuo spektakliu, kurį vis kartojate ir kartojate?

Aš kuriu ir kitus spektaklius, tačiau „Graikas Zorba“ yra tas kūrinys, kuris suteikia man galimybę išreikšti save geriausiai. Nejaučiu gėdos jį kartoti. „Graikas Zorbos“ kalba yra universali. Tai dialogas su publika, nesvarbu kokioje šalyje, mieste ar teatre šis kūrinys rodomas – visur šis dialogas užsimezga.

 Kiek kinta jūsų pastatymas ir kas lemia jo koncepcijos pokyčius?

Viskas kinta, ir to paties kūrinio pastatymas – vis kitoks. Tai, kas sukurta nėra neliečiama.  Koncepcija, choreografija kinta priklausomai nuo šokėjų galimybių ir aš pats keičiuosi. Tad baletas Klaipėdoje bus daug geresnis nei tas, kurį prieš du dešimtmečius sukūriau Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, nes aš esu geresnis (juokiasi).

„Aš kuriu ir kitus spektaklius, tačiau „Graikas Zorba“ yra tas kūrinys, kuris suteikia man galimybę išreikšti save geriausiai. Nejaučiu gėdos jį kartoti”, – teigia Lorca Massine. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kokių turite lūkesčių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Iš tiesų, aš nelyginu teatrų, nes teatras man yra vienas. Palyginčiau jį su religija. Jeigu tu netiki Dievu – nėra ko eiti į bažnyčią. Bet jeigu tu eini į bažnyčią – tu turi dalintis su Dievu viskuo. Bažnyčia neturi tapatybės – ji yra tokia pati visame pasaulyje. Į ją einame tam, kad pajustume vienybę ir paliktume visa, kas bloga už jos sienų. Teatras man – kaip bažnyčia. Visi teatrai man – yra tokie pat, nesvarbu Niujorke, Čikagoje, Paryžiuje, ekstravagantiškas ar paprastas, penkių ar dešimties žvaigždučių. Aš per savo gyvenimą mačiau visokių ir man teatras yra vienas. Tai – visada nauja pradžia.

Istorija gali kartotis, nes man svarbiausia ne ji, o kūrybinis procesas ir dialogas tarp to, kas turi idėją ir to, kas ir kaip ją įgyvendins.

Ko tikitės iš šokėjų?

Priklausomai nuo personažo. Zorbos vaidmens atlikėjas turi valdyti kuo daugiau šokio stilių ir būti labai emocionalus, jis turi būti geras  ne tik šokėjas, bet ir aktorius. Apskritai aš savo choreografijoje naudoju labai daug šokio stilių. Šokio, kaip ir muzikos neskirstai pagal stilius. Muzika man yra muzika, aš ji gali būti gera arba bloga.

Šiandien mes gyvename XXI amžiuje. Žmonės yra labai eklektiški, labai atviri viskam, tai ne visada yra gerai, tą srautą reikia kontroliuoti. Mano tikslas – atskleisti geriausias šokėjų galimybes. Jei pagrindinis šokėjas yra stiprus klasikinio šokio šokėjas – choreografija bus labiau klasikinė, jeigu modernaus – moderni. Aš ieškau talentų.

INFORMACIJA

Lorca Massine jaunesnysis gimė 1944 m. liepos 25 d. Niujorke, garsaus rusų šokėjo ir choreografo Leonido Miasino ir jo žmonos, šokėjos Tatjanos Orlovos šeimoje. L. Miasinas yra per 50 baletų autorius, restauravęs daugelį savo tėvo sukurtų spektaklių. Jo darbai rodomi didžiausiuose pasaulio teatruose: „The Metropolitan Opera House“, New York City Ballet, „American Ballet Theatre“, „Convent Gardes“ Londone, „Ballet of the XXth Century“ (M.Bėjart), Paryžiaus Operoje ir kt.

Baletą „Graikas Zorba“ jis pirmą kartą pristatė 1988 m., festivalio „Arena di Verona“ užsakymu.