[vc_row][vc_column][vc_column_text]

Kovo 21-osios vakarą, dešimt minučių iki septintos, saulei besileidžiant į Baltijos jūrą, Šventojoje ant Žemaičių alko mūsų senojo tikėjimo gerbėjai sutiko Naujuosius metus, kurių totemas – Ežys.

Livijos Grajauskienės nuotr.

Ugnimi ir Žemaitijos vėliava nešini pagal Avestos kalendorių, kuris, sakoma, gyvuoja ne vieną tūkstantį metų, norėję Naujuosius metus sutikti žmonės rinkosi ant kopos. Čia 1998-aisiais pagal architekto Sauliaus Manomaičio projektą buvo atkurta, o pernai atnaujinta kadaise Palangoje ant Birutės kalno stovėjusi dangaus kūnus ir jų judėjimą mūsų protėviams padėjusi stebėti šventykla. Susirinkusieji nešėsi ir šių metų totemą – iš medžio išdrožtą ežiuką, ir praėjusių metų simbolio – kupranugario – atvaizdą.

Pro pušų šakomis apkaišytus Patulo bei Velino „ragus“ ir Lados dievybei skirto stulpo viršūnę besileidžiančios saulės metami šešėliai nustatė, jog būtent tą vakarą prasidėjo Naujieji Ežio metai.

Palangos žemaičių draugijos seniūnui Augustui Narmontui perskaičius maldą – kreipimąsi į senąsias dievybes bei stichijas – ugnyje buvo sudegintas praėjusių metų totemo – kupranugario – atvaizdas. Naujasis totemas – ežys – pasitiktas gintaro ir pelyno, žemaičių vadinamo metyliu, smilkalais.

A. Narmontas susirinkusiesiems priminė, jog Avestos kalendorius bei senovės arijų horoskopas sudarytas pagal Saturno ciklą, kuris kartojasi kas 32 metus. Dar iki XIV amžiaus Naujieji metai buvo skaičiuojami nuo pavasario lygiadienio – kovo 21 d., o Naujųjų metų šventimas sausio 1-ąją dieną buvo dirbtinai įvestas vėliau.

Ant religinę ir astronominę reikšmę turinčio statinio – Žemaičių alko, sudaryto iš ant kopos pastatytų 12 ąžuolinių stulpų, švenčiami ne tik Naujieji metai. Balandžio 23 dieną čia minima Jorė, gegužės 13-ąją švenčiama taikos ir meilės deivės Mildos šventė. O šių metų birželio 22 d., per Rasos šventę, bus minimas „Žemaičių alkos“ 20 metų jubiliejus.

Alko stulpai įkasti taip, kad pagal saulės metamus šešėlius būtų galima nustatyti baltų kalendorines šventes. Šis statinys ant kopos Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus pastangomis buvo įrengtas 1998 m. pagal archeologų aptiktą viduramžių (XIV-XV a.) Palangoje ant Birutės kalno buvusios dangaus šviesulių stebyklos statinio tyrimų duomenis.  Tautodailininkų išdrožti ir su baltų dievais susieti stulpai skirti Perkūnui, Aušrinei, Žemynai, Austėjai, Ondeniui, Patrimpui, Patului, Velinui ir Ladai. Dvylika ąžuo­li­nių stul­pų ant ko­pos  su­sta­ty­ti re­mian­tis Klaipė­dos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus ar­cheo­lo­go Vla­do Žul­kaus at­lik­tų Bi­ru­tės kal­no ty­ri­nė­ji­mų me­džia­ga. Jie įrengti taip, kad saulei leidžiantis į jūrą, pagal stulpų metamus šešėlius galima nustatyti pagrindinių kalendorinių švenčių dienas.

Ant kopos Šventojoje iškilusios stebyklos projekto, parengto pagal 1991-1993 m. atliktų Palangos Birutės kalno alkakalnio Ginties alkos paleoastronominių tyrimų ir veikiančio modelio ir išvadų principus, autorius klaipėdietis architektas Saulius Manomaitis. Už projektą „Žemaičių alka“ Šventojoje 2003 m. S. Manomaitis apdovanotas architekto Algimanto Zavišos fondo prizu už geriausio rekreacinės architektūros objekto realizaciją bei 2005 m. Lietuvos kultūros paveldo departamento padėkos raštu.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”23525,23522,23523,23521,23524,23533,23532,23531,23530,23529,23526″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]