Sportas, Svarbu

Kur gyvena Klaipėdos futbolas? (1)

Valdas Pryšmantas

Valdas
2018-03-24


Užtrukęs, gerokai pabrangęs ir nuo pirminės idėjos nutolęs naujos futbolo aikštės Klaipėdoje įrengimo projektas tarsi signalizuoja, kad šiame mieste vystant populiariausią pasaulyje sporto šaką neužtenka idėjos ir krūvos pinigų. Nėra dar kažko, tačiau trūkstamo elemento reikia ieškoti ne skundais, begaline kritika ar užsisklendus siaurame rate, sako ilgametę patirtį turintis ir uostamiesčio futbolo bendruomenėje gerai žinomas treneris Rimantas Skersys.

Naujoji aikštė prie „Pajūrio“ progimnazijos. Valdo Pryšmanto nuotr.

Niekam nereikia įrodinėti, kad viskas prasideda nuo idėjos, o daugeliu atvejų jų įgyvendinimui prireikia ir nemažų pinigų.

Grupė klaipėdiečių 2014 metais iškėlė idėją, kad. panaudojus Lietuvos futbolo federacijos paramą, prie miesto mokyklų esančius apleistus ir dėl to nenaudojamus stadionus galima paversti vaikų treniruočių bazėmis, kurios tarnautų ir populiariausią pasaulyje sporto šaką mėgstantiems Klaipėdos gyventojams. Tarp šio sumanymo autorių buvo ir R. Skersys.

Idėja pristatyta ir palankiai įvertinta miesto valdžios struktūrose, gana greitai gautas pritarimas jos įgyvendinimui.

Tais pačias metais projekto vykdymui paprašyta 500 tūkst. litų (apie 144 tūkst. eurų). Iš tų pačių struktūrų kabinetų paskelbta, kad jau 2015 metais Klaipėda turės dar vieną futbolo aikštę.

Tokia buvo pradžia.

Pabaigos teko laukti trigubai ilgiau nei skelbta, federacijos parama pasinaudoti nepavyko, trigubai daugiau išaugo ir stadiono įrengimo kaina (galutinė projekto vertė – 521 tūkst. eurų arba 1,798 mln. litų), o stadionas stovi tuščias.  

Projekto užsakovas ir vykdytojas tam turi savo paaiškinimus, o R. Skersio paklausėme, kodėl, jo manymu, rezultatas yra toks nutolęs nuo pirminės idėjos.

„Galbūt pritrūko tarpusavio susikalbėjimo. Lyg ir ne Niujorke gyvename, bet komunikacijos stigo. Tikiuosi, kad šis atvejis bus gera pamoka ateitiems projektams.

Aš esu futbolo treneris ir nenoriu vertinti kitų profesijų žmonių darbo. Nenoriu skųstis, kritikuoti, kaltinti, negatyvo ir taip turime užtektinai. Pasistenkime šioje situacijoje rasti pozityvių dalykų“, – svarstė žinomas Klaipėdos treneris.

Iš tiesų puiki idėja – sutvarkyti apleistus ir dėl to nenaudojamus mokyklų stadionus. Kaip ji kilo?

Idėja brendo ilgai. Kai „Pajūrio“ progimnazijoje treniravau vaikus, su jos vadove, auklėtinių tėvais ir kitais bendruomenės nariais vis pasvarstydavome, kad tuos stadionus galima paversti puikiomis treniruočių bazėmis vaikams, o kartu – ir aikštėmis, kuriose futbolą galėtų žaisti aplinkiniai gyventojai: juk per pastaruosius dešimtmečius stadionų skaičius Klaipėdoje mažėjo.

O pietinė miesto dalis šiuo atžvilgiu itin nuskriausta.

Atrodė, kad tai galima pasiekti gana nedidelėmis sąnaudomis, nes tuo metu Lietuvos futbolo federacija kaip tik pasiūlė dirbtinę dangą: ji miestui nekainuotų nė cento tik su viena sąlyga – aikštė savo dydžiu turėtų atitikti standartinius parametrus.

Taigi, kad kalbos neliktų kalbomis, kartą visi kartu pasiūlymą išdėstėme popieriuje ir pristatėme Klaipėdą valdančių žmonių atstovams.

Kas toliau?

Net nustebome, kaip greitai ši idėja buvo palaiminta, prasidėjo projekto rengimas ir vykdymas.

Gyvenime esu linkęs pasitikėti specialistais ir nenurodinėti jiems, kaip reikia dirbti. Tačiau šį kartą man pasirodė, kad darbai užtruko per ilgai. Nepamirškite – aš galiu klysti, juk neišmanau tokių procedūrų.

Projektas dėl mums nežinomų priežasčių ėmė strigti. Darbai vyko mums po nosimis, kartą pasiteiravau darbininkų, ar viskas vyksta pagal planą, tai jie man atkirto, kad jie atsiskaito tik užsakovui. Ir jie buvo teisūs.

Ką gi, jie projektą įvykdė.

Ar rezultatas atitiko bendruomenės lūkesčius?

Tai ne tas produktas, kurio mes tikėjomės, visiškai kitaip jį įsivaizdavome. Nekomentuosiu to, ko neišmanau – dangos techninių parametrų – tačiau galiu pasakyti, ką mato mano akys: vasarą ta aikštė skęsta dėl nenubėgančio lietaus vandens, o danga tokia kieta, kad bėgiojant ant jos ženkliai išauga tikimybė gauti traumą.

Tai aš galiu patvirtinti.

Jeigu projekto užsakovas ir vykdytojas sako, kad aikštė įrengta gerai, matyt, jie teisūs, nes jie savo darbą išmano.

O gal iš tikrųjų Jūs kažko nesuprantate?

Na, aš tikiu tuo, ką mato mano akys, jos mato balas, mano kojos jaučia, kad danga yra kietesnė nei, tarkime, ta, kuri įrengta prie Klaipėdos centrinio stadiono – ten išties puiki aikštė. Kokybiškos dirbtinės aikštės įrengtos Gargžduose, Telšiuose, Vilniaus „Sportimos“ manieže.

Tai aš tikrai suprantu.

Ar Jūsų treniruojami vaikai žaidžia naujojoje aikštėje?

Kelis kartus išbandėme, o šiuo metu dar netinkamos oro sąlygos. Ne tai, ko mes tikėjomės.

Jūs nusivylę?

Šiek tiek. Gal projekto vykdymo metu reikėjo daugiau bendrauti, diskutuoti. Peršasi mintis, kad panašius projektus galėtų įgyvendinti pačios bendruomenės, kurios tuo gyvena, myli savo veiklą.

Taip, šiuo atveju darbas padarytas. Labai formaliai, be meilės. O gal darbų vykdytojams ir supratimo apie futbolą pritrūko.

Privalome turėti žinių apie dirbtinių dangų įrengimą. Aš esu natūralios vejos šalininkas, bet Lietuvos klimatinėmis sąlygomis be dirbtinių aikščių neišsiversime. Todėl reikia jas daryti kokybiškai.

Tai gal visų bėdų priežastis – komunikacijos stoka?

Aš jokiais būdais nenoriu švaistytis kaltinimais, tačiau šis atvejis turi būti išanalizuotas, iš klaidų pasimokyta. Girdėjau, kad vykdant analogiškus projektus prie kitų Klaipėdos mokyklų, su bendruomenėmis vyksta aktyvesnis dialogas.

Žinoma, kad reikia kalbėtis ir dalintis atsakomybėmis. Kartais teks iniciatoriaus, kartais – vykdytojo vaidmuo. Šįkart mes buvome iniciatoriai.

Tokiais atvejais, mano manymu, ir jiems turėtų būti suteiktas žodis. Niekas nereikalauja kontrolės teisių, tačiau futbolą išmanančio žmogaus patarimas ar rekomendacijos gali turėti šiokios tokios įtakos.

Kita vertus, futbolo treneris neprivalo rūpintis statybų kontrole, jo darbas – susikoncentruoti į ugdymą.

Ar Klaipėdoje turite tam geras sąlygas?
R. Skersys. Asmeninio albumo nuotr.

Pagrindinė sąlyga – vaikams turi būti prieinamos bazės, kelionė į treniruotę neturėtų užtrukti ilgiau nei 15 minučių. Klaipėda šioje srityje gerokai atsilieka, joje – vos viena kokybiška aikštė šiaurinėje miesto pusėje. Reikia supratimo, kad į treniruotę atvažiuoti pietinėje pusėje gyvenančiam vaikui ar jo tėvams reikia nemažai laiko.

Labai gerai, kad prie bendrojo lavinimo mokyklų atnaujinami stadionai: aš džiaugiuosi viskuo, kas šiame mieste bent kiek prisideda prie futbolo plėtros.

Bet šie stadionai bus pritaikyti labiau mėgėjiškam futbolui, nei kokybiškam vaikų treniruočių procesui. Juk neužtikrintos rūbinės, žiemą ir rudenį treniruotes koreguoja orai.

Lietuvos vyrų čempionatas prasidėjo manieže, o vaikai turėtų žaisti lauke? Gal kažkiek pasigrūdinti ir sveika, bet ne visą laiką.

Bazių klausimu Klaipėdos futbolo bendruomenė vieningai sutaria: miestui reikalingas maniežas, kaip Vilniuje ar Marijampolėje. Tai išspręstų begalę problemų ir prisidėtų prie futbolo populiarinimo. Kituose miestuose šie statiniai užimti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, nėra laisvos minutės.

Atsiliekame dėl daugelio priežasčių, nereikia dėl to kaltinti vien tik šalies ekonominės situacijos, pasiekimų trūkumo, gyventojų skaičiaus ar kitų aplinkybių.

Kas, Jūsų nuomone, labiausiai lemia tą atsilikimą?

Aš pritariu buvusio Lietuvos vyrų rinktinės vyriausiojo trenerio Algimanto Liubinsko žodžiams, kad kiekvienas futbolo klubas šioje šalyje turi turėti namus. Juk visi juos turi, namai yra visko pradžia, pagal jų būklę sprendžiame apie gyventojų galimybes ir pasaulėžiūrą.

Šiuo požiūriu kartais atrodome kaip benamiai. Treneriai kamuolius ir kitas priemones treniruotėms vežiojasi automobilių bagažinėse, vaikai krepšius su apranga nešiojasi su savimi ir per treniruotes palieka greta aikščių.

Mums reikia savo teritorijos. Treneris negali vienu metu rūpintis auklėtiniais ir bendrauti su kiemo vaikais.

Kad ir ką kalbėtumėme apie savo seną ir apgriuvusią Klaipėdos futbolo mokyklą, bet tai mūsų namai. Namai – pragarai, bet be jų – negerai.

Tai viena iš sudedamųjų bendro rezultato dalių. Niekas neturėtų ginčytis dėl to, kad darbo sąlygos turi tiesioginę įtaką pasiektam rezultatui.

Yra tekę girdėti – mes ir laukuose galime išmokyti gerai žaisti futbolą. Nesiginčiju. Bet kai tam yra sukurtos geros sąlygos, visi jaučiasi geriau.

Į ką galima lygiuotis?

Aš visai neseniai sugrįžau iš stažuotės Niurnberge, mačiau puikią akademijos bazę. Apie skirtumą būtų galima pasakyti taip: ten – ne kita planeta, ten jau kita galaktika. Ne tik bazės, bet ir žmogiškieji ištekliai, su viena komanda dirba daugybė trenerių, kiekvienas atlieka savo užduotis.

Žinoma, nesąžininga lyginti Lietuvą ir Vokietiją, tačiau kartais iš mūsų reikalauja, kad būtume konkurencingi su vokiškosios futbolo mokyklos auklėtinais. O tai – irgi nesąžininga.

Man ten labai patiko. Į juos tikrai galima lygiuotis. Turime sekti geriausiųjų pavyzdžiu.

Kaip reikia eiti šia linkme?

Man nepatinka kraštutinumai, nepritariu, kad Lietuvos futbolas merdi.

Kaip ir visur yra pakilimų ir nuopuolių. Taip, galbūt lietuviai praleido progų pasitempti, tačiau situacija nėra beviltiška, o norint ją pagerinti, reikia masinės psichozės.

Reikia didesnio žaidžiančiųjų skaičiaus, o jo nebus be bazių. Pasaulio praktika rodo, kad jos dažniausiai atsiranda dėl valstybinių programų.

Atrodo, kad ir vėl viskam kliūtis bus ekonominiai rodikliai. Tačiau kartais reikia ne tik pinigų, bet ir komunikacijos, tinkamo požiūrio.


2018-03-24

Vienas komentaras apie “Kur gyvena Klaipėdos futbolas?”

  1. Džiagėmės, kai pradėjo remontuoti futbolo aikštelę prie P.Mašioto progimnazijos, vaikai laukė. Bet… deja. Suremontavo, aptvėrė ir vaikai, kaip suprantu, iš aplinkinių namų į ją nebepateks. Taigi labai pikta, nes vaikai vasarą kiekvieną dieną eidavo ten žaisti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt