Žodis „liberalas” palaipsniui tampa keiksmažodžiu. Tokios politinės realijos. Tačiau yra ir toks dalykas, kaip idėjos. Ar iš tikro vadinamosios liberaliosios vertybės yra atmetamos? Manau, kad ne.
Istoriškai liberalizmas randasi kaip teorinis ir praktinis judėjimas prieš absoliutizmą, prieš diktatoriškus valstybės ir bažnyčios veiksmus prieš piliečius.
Laisvės siekis tampa ta vėliava, kuri per keletą šimtmečių pertvarkė pasaulio valstybių žemėlapį. Anglija, Prancūzija bei JAV aiškiai deklaruoja liberaliąsias vertybes. Randasi Žmogaus Teisių Deklaracija. Bet tai – prieš keletą šimtmečių.
Dabar jau situacija gerokai kitokia. Totalitariniai rėžimai bei radikalios asmenybės naudojasi liberaliųjų valstybių santvarkos trūkumais ir jas naikina iš vidaus. Paprasčiausias pavyzdys: keliamas reikalavimas neriboti žodžio laisvės, kai skleidžiamas melas ir propaganda. Vadinamieji žmogaus teisių gynėjai labiau rūpinasi teroristais nei jų aukomis. Ekologiniai judėjimai nemato Kinijos ar Rusijos keliamų aplinkos žalojimo katastrofų. Sąrašą galima tęsti, bet svarbu ne tai. Kyla klausimas, kas atsitiko liberalizmui?
Matant visuomenės pasikeitimus per paskutinius dešimtmečius, galima atrasti didelį žmonių įsitraukimą į politiką. Populizmas remiasi didelėmis žmonių masėmis. Žinomos politinės technologijos leidžia žaisti nebrandžių ar neatsakingų žmonių jausmais, net remiantis realiomis problemomis. Sakykim, akivaizdu, jog socialinė nelygybė pasaulyje auga, todėl galima kaltinti bankus, kad jie „plėšia“ liaudį, skurdina gyventojus. Taip radosi judėjimas „Stabdyk Volstrytą“, kurį daugelis jau pamiršo, bet technologija aiški. Nacionalizmo kortos ištraukimas daugumoje Europos šalių grąžina mus į XIX amžiaus pabaigą, bet vėl remiasi rimta emigracijos ir imigracijos problema. Tiesa, sprendimai dažnai išlieka archaiški, senoviški. Žaisti jausmais tapo madinga politine priemone.
O ką gi liberalizmas? Jis kinta, bręsta. Buvo laikas, kai pagrindinė liberalizmo vertybe buvo laikoma laisvė. Šiuolaikinė pasaulinė bendruomenė daugumoje yra tokia arba bent juda šia kryptimi. Todėl tenka atskleisti tos pačios laisvės kitas puses, kuriai anksčiau tiek liberalizmo teoretikai, tiek praktikai skyrė mažai dėmesio. Kaip žinoma iš teorijos, laisvė visada yra pasirinkimas pagal reiškinio pasekmes. Besirenkantis turi (privalo) numatyti tai, kas įvyks, priėmus vieną ar kitą sprendimą. Apibendrintai – jis yra atsakingas. Čia apie asmenybes ir struktūras, žmones ir valstybes, partijas ir kitas organizacijas.
Kad ir kaip keista, bet ši mintis tampa vis labiau suvokiama. Štai žinomas ekonomistas Ž. Mauricas pasakoja ne tik verslo raidos istoriją, bet ir atskleidžia pagrindines sėkmės galimybes ne tik ekonomikoje, bet ir istorijoje. Cituoju: „Ž. Mauricas apibendrino, kad augimui reikia investicijų į žmogų, kurios būna tada, kai yra laisvė, pagarba disciplinai, pasitikėjimas, išsilavinimas”. Daugiau skaitykite čia.
Teoriškai aišku, kad be atsakomybės, kaip esminės laisvės pusės pripažinimo visuotina vertybe, negali būti šiuolaikinio liberalizmo. Tiesa, čia jau reikia specialių tyrimų apie atsakomybės formas, jos santykį su egzistuojančia morale ir politika, ekonomika ir menu. Bet tai – naujos temos.
Šiais laikais yra: a) Blogis, b) Didelis blogis ir c) Politika. Didžiausia politikos blogybė – demagogija ir suinteresuotas manipuliavimas sąvokomis, terminais, žodžiais. Politika yra liaudies tamsinimo, kvailinimo ir išnaudojimo įrankis. Jeigu netingėtumėte, galėtumėte pagooglinti straipsnį “Po politikos ir demagogijos – kas?”. Padorūs žmonės (?) – sociologai stengiasi vartoti žodžius jų pirmaprade tikrąja prasme.
Liberalizmo prigimtis yra laisvė ir ji yra priešybė nelaisvei ar Valdymui. Ji turi Savivaldos prasmę “Savivaldos dialektika, 1999”. Istorijos raidoje žmonių bendruomenė pereina autokratijos, demokratijos ir liberalizmo pakopas. Autokratijoje yra Valdovai ir vykdytojai. Demokratijoje specialių procedūrų pagalba bandoma derinti Valdymą su Savivalda, čia yra Lyderiai ir Bendradarbiai. Kada žmonės išsiugdo gebėjimus Valdytis be Valdininkų pagalbos, tada ateina Liberalizmas arba Savivalda. Savivaldos lakmuso popierėlis yra gebėjimas sukurti nuosavą verslą. Jeigu tai padarei, tai pasiekei liberalizmo kokybę ir tampi laisvas kurti ir būti atsakingu.
TSRS visi buvome vykdytojai, o partija valdė. ES mus moko demokratijos – bendradarbiavimo. Deja, tik vos 15% tautiečių sugeba sukurti nuosavą verslą. Reiškia, Lietuvoje liberalizmo turime apie 15%. Ir dabar „valdo“(?) partijos, o interneto komentaruose inkščia iš sielvarto beišsilakstanti vykdytojų tauta.
Politikoje liberalizmą sieja su laisve verstis, nesiskaitant su niekuo – su gamta, žmonėmis, be atsakomybės. Toks liberalizmas tolygus oligarchijai – kai valstybę valdo verslo klanai. Politikai ir politologai tarnauja žmonių tamsinimui manipuliuodami nieko nereiškiančiais demagogijos burtažodžiais.
Vietoje neaiškaus nelietuviško „liberalizmo“ siūlau naudoti gerą lietuvišką terminą „Savivalda“. Savivalda – tai tokia visuomenės santvarka ir kokybė, kada kiekvienas geba daryti gerus darbus, prisiimdamas atsakomybę už savo veiklos pasekmes. Savivaldi asmenybė, savivaldi šeima, namo bendrija, kaimynų bendruomenė, seniūnija, miestas, regionas, valstybė, Europa, Pasaulis – tai yra liberaliojo pasaulio modelis. Svarbu, kad jame nebelieka Valdymo, o kiekvienas valdosi, veikia ir gyvena savarankiškai ir atsakingai.
Strateginės savivaldos institutas sukūrė išsamią Strateginės savivaldos piramidę. Parengėme Lietuvos strateginės savivaldos įstatymo projektą. Prezidentė su juo susipažino. Tačiau diagnozė labai prasta – Lietuva greičiau išsivaikščios, bet nesubręs savivaldai. Parengėme ES strateginės savivaldos modelį, kurį įgyvendinus, šiai pažangiai bendrijai nebegrėstų subyrėjimas. Deja, ir ten viešpatauja politikos demagogai.