Nors pavasaris sunkiai braunasi pro žiemos šaltukus, tikime, kad šiluma jau ne už kalnų. Su kiekvienu savaitgaliu vis daugiau klaipėdiečių praveria duris į miestą, nukloja pėdomis pajūrio smėlį arba rieda pamariu grožėtis bundančia gamta. O mes tęsiame tradiciją savaitgaliais su vaikais ištrūkti iš namų bei iš naujo atrasti savąjį kraštą.

Šįkart pasukome pamariu – tiesiausiu keliu per Priekulę, o iš ten – Kintų link.

Pravažiuodami Venckus panorome gardžios kavos „Venckai Venckuose“ kavinėje, bet buvo pats užsakymų įkarštis, tad nelaukiame. Pasirodo, savaitgalį daugelis šeimų užsuka į šią užeigą pietų, tad kartais tenka ilgėliau laukti patiekalų. Nors tikrai verta.

Pirmasis mūsų sustojimas – Kintuose esančiame Vydūno kultūros centre. Kaip tik, vos prieš keletą dienų nuvilnijo Vydūno 150-osioms gimimo metinėms skirti renginiai, kur viename jų buvo pristatyta nauja ekspozicija  ,,PAMATYK-IŠGIRSK- PALIESK-PAJAUSK”. Keliuose kambariuose išdėstytoje ekspozicijoje išbandėme pojūčių edukaciją, kurios „vinis“ – interaktyvus Vidinio tilsmo kambarys. Jis buvo suprojektuotas remiantis Vydūno filosofija ir užrašais.

Nors prie įėjimo radome aprašymą bei instrukcijas, ne iš karto supratome, kas yra kas. Tad paaiškinsiu paprastai: įėję pro užuolaidas sustokite, įsiklausykite, grindyse užsidegs pirmojo rato šviesos, išgirsite garsus; tuomet ženkite antrąjį žingsnį – užsidegs antrasis ratas, jus apsups lengvi dūmai. Trečiasis žingsnis bus jau rato centre – tuomet įsijauskite, įsiklausykite į melodiją, mintis užlies jausmai ir pasibūkite, neskubėkite išeiti. Atgal eikite vėl žengdami po žingsnį ir sustodami. Nauja, nepatirta ir kartu malonu.

Iš už užuolaidos girdėjosi mažojo pyplio nekantrumai – ragino eiti toliau per ekspoziciją. Ir jis neklydo – kitame kambaryje radome interaktyvią erdvę vaikams. Čia būtent jiems pritaikytos užduotys: liesti, apčiuopti, užuosti ir atspėti – to mažiesiems smalsučiams labiausiai ir norisi.

Čia neužsibūname, nes stilizuotoje klasėje mūsų dėmesio laukia pažymių knygelės, tradicinė lenta, seni suolai. Parašę atvirlaiškį močiutei, vietiniu paštu išsiuntėme keliauti į kitą Lietuvos kraštą.

Išeidama iš muziejaus pasmalsavau, kam skirtas greta esantis restauruotas kluonas. Muziejaus darbuotoja sutiko jį mums aprodyti. Ir kaip nustebau atradusi puikią erdvę edukacijoms. Pro didelius langus į salę veržėsi saulės spinduliai, o ant stalų gulėjo lankytojų pagaminti emalio darbai. Už simbolinį mokestį čia galima suorganizuoti draugų gimtadienį, pagaminti emalio dovaną jubiliatui ar tiesiog pabūti draugų kompanijoje ir pasimėgauti šiuo kūrybos procesu.

Kitoje salėje grožėjomės garsių menininkų darbais, kai kurie čia atkeliavo iš netolimojo užsienio. Labiausiai mane sužavėjo mažų detalių gausa darbeliuose, kūrėjų kruopštumas.

Mažasis smalsutis ir toliau diktavo viešnagės ritmą. Pasiteiravęs, o kas slepiasi už baltųjų durų, įsiprašė į antrąjį aukštą, kuriame, kvepiančioje mediena erdvėje, įrengti keli kambariukai nuomai. Kai vieši menininkai, ten – jų erdvė, bet kitu metu kiekvienas užsukęs ir pasiteiravęs nakvynės, gali išsinuomoti kambarėlį. Šalia svetys ras ir mini virtuvėlę, vonią ir mažą svetainę su langu į gamtą.

Pasižvalgę muziejaus teritorijoje, atsisveikiname su darbuotojomis ir keliame sparnus į paukščių karalystę – Ventę. Artėdami miestelio link regime automobilių virtines, pakele vaikštinėjančius svečius. Nors ant marių ledas dar storokas ir pučia šiaurys, saulės spinduliai išviliojo žmones į šį kraštą.

Neskubėdami vaikštinėjome pakrante ir … virš galvų pamatėme dideliais sparnais mosuojantį gandrą! Apsukęs ratą, nutūpė ant marių ledo. Štai kokie kontrastai kovo pabaigoje… O paukščiai jau būriais sukasi apie Ventę, garsiai čiauška pabalusioje žolėje bei lanko kiekvieną gimtinės lopinėlį.

Valandikę pasigrožėję lediniais vaizdais nuo švyturio bei užšalusio molo, sužvarbę pasukame namų link. Pavasario teks dar palaukti. Žiema nepasiduoda.

Anita Špakauskė, „Bzz Travel” gidė