[vc_row][vc_column][vc_column_text]Nei dargana, nei nuo Latvijos pūtęs itin žvarbus vėjas neišbaidė drąsiausių žygeivių: per 80 entuziastų antrąją Velykų dieną įveikė 13 km atstumą nuo Palangos tilto iki Šventosios gelbėjimo stoties.

Jau aštuntąjį kartą „Gintaro keliu“ vadinamas žygis, surengtas minint Palangos grąžinimo Lietuvai ir Šventosios prijungimo metines, papildė penktųjų „Palangos dienų“ renginių ciklą.

Livijos Grajauskienės nuotr.

Buvo ir dviratininkų

Žygio dalyviai rinkosi Palangoje, Jūratės ir Kastyčio skvere. Pasak Palangos kultūros ir jaunimo centro kultūrinės veiklos vadybininkės Monikos Jarulytės, iš viso užsiregistravo 85 dalyviai: 70 nusiteikusių įveikti nuotolį nuo Palangos iki Šventosios pėstute pajūriu, 15 žmonių prisijungė prie akcijos „Riedam“ ir tą patį atstumą pasiryžo važiuoti dviračiais pėsčiųjų ir dviračių taku.

Tradiciškai didžioji dalis žygeivių buvo iš Palangos bei Šventosios, tačiau sulaukta dalyvių ir iš Vydmantų, Kretingos, Šilutės, Klaipėdos, Šakių. Du keliauninkai atvyko iš Kauno, penki – iš Vilniaus, tarp kurių buvo ir jauniausia žygio dalyvė 10 metų Monika.

Žygio organizatoriai apgailestavo, kad oras šiais metais, švelniai tariant, nelepino, ir, matyt, išbaidė didžiąją dalį norėjusių jame dalyvauti. Mat iki šiol mažiau nei 100 dalyvių nebuvo sulaukta.

Pirmajame 2011-aisiais palangiškio Rimanto Radzevičiaus, dirbusio pasienio užkardoje, iniciatyva surengtame žygyje dalyvavo apie 100 žmonių, tarp jų ir svečiai iš Turkijos. Antrajame žygyje buvo jau 200 žygeivių, o trečiajame – per 300. Tarp 200-300 „Gintaro kelio“ ir akcijos „Riedam“ dalyvių būdavo ir kitais metais.

Žygiuoti nebuvo lengva

Žygeivius pasveikinę Palangos vicemeras Rimantas Mikalkėnas ir Palangos Tarybos Švietimo, Kultūros ir Sporto komiteto pirmininkė Ilona Pociuvienė priminė „Palangos dienų“ sumanytojo, Palangos miesto garbės piliečio Vitaliaus Bernardo Litvaičio žodžius, geriausiai nusakančius, kokios istorinės datos paminimos žygiu: „Kovo 30-ąją, kai Palangos kraštas buvo grąžintas Lietuvai, galima vadinti Palangos nepriklausomybės diena. O balandžio 5-oji, kai 1253 m. žemės dalybų akte tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo pirmą kartą oficialiai buvo paminėtas Palangos vardas, laikoma mūsų miesto gimtadieniu“.

Apšilę kartu su „Palangos vėtrungės“ šokėjomis ir pasimankštinę su trenere Tatjana kas pėstute, kas važiuoti patraukė Šventosios link. Nusiteikusių žygiuoti pajūriu neišgąsdino smėlį tiesiai į akis pustęs vėjas: jie neatsitraukė nuo pakrantės ir nepasuko į pėsčiųjų ir dviračių taką. Nors, kaip vėliau prisipažino, eiti pajūriu šįkart buvęs nemenkas iššūkis net patyrusiems ėjikams.

Pirmieji žygeiviai Šventąją pasiekė kelyje užtrukę vos ilgiau nei dvi valandas. Čia jų jau tradiciškai laukė Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos pasieniečiai, išvirę gardžią košę ir pripylę stiklinaites karštos arbatos. Anksčiau už pėstute keliavusiuosius atstumą įveikę dviratininkai turėjo galimybę vadovaudamiesi žygio organizatorių išdalintais žemėlapiais aplankyti žymiausiais Šventosios vietas ir paieškoti ten Velykinių siurprizų.

Atgavę jėgas, žygeiviai sakė, jog šiemet žygis buvęs sunkus. Dvi valandas ir dvidešimt minučių kelyje užtrukusi šiaurietiško ėjimo mėgėjų pora iš Šilutės sakė prieš keletą dienų žygiavę Neringos pajūriais. Ten eiti buvę lengviau, nes netrukdė į akis smėlį nešęs stiprus priešpriešinis vėjas.

Kad žygiuoti buvę nelengva, prisipažino ir žygyje dalyvavusios merginos iš Palangos jaunųjų šaulių kuopos. Bet čia pat pridūrė, jog jaunieji šauliai sunkumų nebijo.

Atiduoda pagarbą istorijai

Nuo primojo žygio kasmet atstumą Palanga-Šventoji įveikia ir jau septynerius metus nešinas Šventosios vėliava žygiuoja šventojiškis Romutis Šeštokas. Jis taip pat sakė, jog šiemet buvo itin sunku – bjauresnis oras, kai, be vėjo, būta dar ir šlapdribos, buvo tik pirmojo žygio metu. Tačiau sakė bet kokiu oru žygiuosiantis, kol neš kojos.

„Žygis skirtas paminėti labai svarbiai istorijos datai, ir tokiu būdu aš prisidedu prie to paminėjimo. Juk kas būtų Lietuva be Palangos? Kas būtų Palanga be Šventosios?“- sakė R. Šeštokas.

Nebe pirmą kartą „Gintaro kelyje“ dalyvaujantis šventojiškis Egidijus Budginas, kaip ir R. Šeštokas, sakė tokiu būdu atiduodąs pagarbą istorijai ir savo kraštui. Oras taip pat negąsdinantis – žinoma, smagiau žygiuoti, kai oras geras, bet ir ekstremalios sąlygos neišbaidė.

Palangiškis mokytojas Egidijus Šalkauskis ne tik pats nepraleidžia tiek „Gintaro kelio“, tiek kitų žygių, bet dar atsiveda ir pulką mokinių. Tiesa, šįkart pulkas buvo ne pats gausiausias – pasak ėjiku ir bėgiku save vadinančio geografijos mokytojo, matyt, moksleivius išgąsdino stiprus vėjas ir ryte pramišai su lietum kritusi šlapdriba. Nors šiaip jo moksleiviai labai noriai dalyvauja įvairiausiuose žygiuose. Itin daug jų šiemet prisijungė prie kvietimo šimtmetį švenčiančią Lietuvą pagerbti šimtu istorinėmis vietomis ar istorinių datų proga nužygiuotų kilometrų.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”24971,24972,24973,24970,24974,24975,24976,24977,24978″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]