Balandžio 11 d.,17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas skaitys paskaitą „Daunoravos dvaras Šiaurės Lietuvoje ir protestantiškos kultūros kontekstai“.

2017 m. pabaigoje, pažymint Reformacijos 500 metų sukaktį, lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleista Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo, archeologo dr. Ernesto Vasiliausko knyga „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“.

Studijai parašyti pasitelkti iki šiol nežinomi, daugiausia Latvijos valstybės istorijos archyve saugomi, XVII–XIX a. rašytiniai, 1786–1949 m. kartografijos, XX a. pirmosios pusės ikonografiniai šaltiniai. Ji pristato kadaise Šiaulių paviete, karališkosios ekonomijos valdų apsuptyje, buvusio didžiausio privataus Daunoravos dvaro raidą – nuo seniausio paminėjimo 1557 m. iki mūsų dienų.

XIX a. viduryje iškilę ir dabar fragmentiškai išlikę dvaro sodybos statiniai – didelis medinis ponų namas  (1853 m.), mediniai, mūriniai, moliniai ūkiniai, gyvenamieji pastatai fachverko konstrukcijų frontonais, statyti nagingų meistrų, būdingesni gretimo Kuršo tradicinei architektūrai, parkas ir sodas suteikė žaismingumo monotoniškam Žiemgalos lygumų kraštovaizdžiui.

Daunoravos dvare ypač buvo išplėtota ūkinė veikla, laikinai XIX a. tapdavo baronų von Franck šeimos rezidencija. Jo savininkai įsitraukė į įvairių Kurše ir Livonijoje veikusių ūkinių ir kultūrinių organizacijų veiklą. Iš čia į Kuršo provincijos muziejaus rinkinius pateko vieni pirmųjų archeologinių radinių iš Lietuvos (nuo 1828 m.), dailės darbų (dailininko Hermann Friedrich Waeber (1761–1833) 12–13 Kuršo pilių akvarelinių piešinių) ir kt.

Su dvaru taip pat susijęs nuo XVII–XVIII a. didelės latvių evangelikų liuteronų bendruomenės – dundurniekų (nuo dvaro latviško pavadinimo Dundurmuiža) susiformavimas.